gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

istorinėje atmintyje fiksuotą žymaus žmogaus ,,prisilietimą”. Prisiminkime poeto AdomoMickevičiaus akmenį Kaune ar ąžuolą Aukštadvaryje, su Vaižganto vardu susijusį Juodžiauskalnelį prie Svėdasų, Vinco Krėvės – Gilšės ežerą, Maironio – Šatriją, Tomo Mano - Nidą irdaug kitų. Menininko prisilietimas prie gamtos dažnai lydimas ją vaizduojančiais ar tikpamininčiais kūriniais (,,Iš poringės krenta akmuo, / o klykdamas paukštis pakyla / viršRaigardo slėnio…” M. Karčiauskas. Nemuno poema. 1984). O tai savo ruožtu tampaįkvėpimo šaltiniu kitiems kūrėjams (prisiminkime A. Švėgždos tapytus darbus būtent M. K.Čiurlionio buvotose vietose).Diletanto privalumas. Prieš pereinant prie gamtinių vertybių informacinio ,,kapitalo”,norėčiau prisiminti mums gan įprastą jaudulį, kai po gana monotoniškos kelionės mišku arlygumos laukais, staiga išvystame, ypač pirmą kartą, įspūdingą gamtovaizdį: upės slėnioplatybes, po kojomis tarp kalvų blizgančius ežerus ar ošiančią jūrą. Tai pastebėjau ir pajutaujau prieš tris dešimtis metų, kai po savaitės darbų, grįždami iš Druskininkų į Vilnių (senuojukeliu), kirsdavome Merkio slėnį netoli Merkinės. Pirmajam įspūdžiui atslūgus, ypačvažiuojant nebe pirmą kartą, atsirasdavo dvilypumo jausmas – susižavėjimas užleisdavo vietąprofesiniam smalsumui: mintyse buvo fiksuojamos reljefo formos, numanoma jų kilmė,sudėtis, vykstantys procesai, augalijos pobūdis… Gamtovaizdžio grožis pradėtas suvoktiprofesionaliai, ,,genetiškai”. Kraštovaizdžio suvokimo problemą įdomiai yra aptaręs žymusmūsų geografas profesorius Paulius Kavaliauskas (1978). Pagal jį šio suvokimo proceseskirtinos keturios percepcijos pakopos: fiziologinė, psichofiziologinė, psichologinė beiintelektualinė. Pirmosios dvi pakopos susijusios su kraštovaizdžio energetiniu poveikiu,sąmonei tame procese nedalyvaujant, o trečioji – su asociacijomis, kai kraštovaizdisatpažįstamas kaip informacinė sistema. Intelektualinėje pakopoje vaizdinių formavimasispereina į racionalų supratimą arba emocinį išgyvenimą.Prisimenu senokai ,,Nemune” parašytas rašytojo ir publicisto Tomo Sakalausko mintisapie tai, kad ,,…pirmą kartą klausydamiesi (muzikos – V. B.) mes labiausiai prognozuojame,laukiame; mus pasitinka mažiausiai laukti posūkiai. Natūralu, jog ir reakcija, ir emocijostada paprastai būna stipriausios. Tai tarytum pirmoji kelionė senamiesčio labirintais, kur užkiekvieno kampo tave pasitinkaniekada neregėti vaizdai. Antrą, trečią kartą klausydamasisimi apsiprasti tuose labirintuose, jie tau nebeatrodo tokie chaotiški ir painūs. Pirmumo,,aistros” aprimsta, pradedi suvokti kūrinio formas, linijas, santykius, jo judėjimo logiką, jovisumą… Tačiau blėsta laukimas, nebe tokios ryškios emocijos. Kiekvieną kartą, susitikdamassu tuo pačiu kūriniu, iš esmės susitinki su…kita muzika” (Sakalauskas, 1971). Anot rašytojo,peršasi dvi prieštaringos mintys: ,,Jei nori gėrėtis muzika, turi būti išprusęs žmogus”136