gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

pusiasalyje slūgso 6–7 metrų žemiau dabartinio jūros lygio, o toliau nuo kranto – net po 60–80 metrų nuogulų danga (Katinas, 1983). Virš paleogeno nuogulų slūgsančiose neogeno irantropogeno (kvartero) periodų sluoksniuose gintaro radiniai yra perklostyti iš žemesniųjųsluoksnių. Ledynų jie buvo išsklaidyti po visą kraštą. Tačiau didesni gintaro gabalai buvorasti tik Lūksto (rekordininkas svėrė 196,4 g ir siekė 14 cm ilgį) bei Vištyčio ežerųpakrantėse. Apskritai, tokio perklostyto gintaro kiekiai nedideli, radiniai atsitiktinio pobūdžio,ir tik kur ne kur suplauti nedideliais lizdais į stambesnes sankaupas, kurių bene didžiausios iryra prie Juodkrantės. Tad pirmiesiems mūsų krašto gyventojams vienintelis gintaro žaliavosšaltinis nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus tebuvo Baltijos jūra, kurios bangos palygintidosniai dalijo šį jau perklostytą mineralą pakrančių gyventojams. Gintaro atsiradimas tiesKuršių nerija yra tiesiogiai susijęs siu pačios nerijos susidarymu mūsų pajūryje. Na, betpradėkime nuo pradžios.Kuršių nerijos gimimas. Apskritai, šiame krašte Žemės plutos kristalinis pamatas irvirš jo slūgsanti šiek tiek daugiau nei dviejų kilometrų nuosėdinių uolienų sluoksniuotastorymė gelmėja pietvakarių link. Tik po antropogeno nuogulų danga (apie 50–55 metraižemiau dabartinio jūros lygio) tįsantis kreidos uolienų paviršius kai kur perskrostassavotiškais kanjonais – siaurais ir giliais (iki 30–40 metrų) palaidotais slėniais, kurių vienaspiečiau Juodkrantės ,,neria” į vakarus (nuo Kintų per marias link Pervalkos). Šis palaidotasslėnis yra užpildytas ledynų nuogulomis – 25 metrų storio moreniniu priemoliu, virš kurioslūgso beveik 16 metrų smulkaus smėlio ir aleurito sluoksnis su gerai išlikusiomisžiedadulkėmis, liudijančiomis buvusį šiltą tarpledynmečio klimatą ir vandens aplinką.Šiandien turimi gręžimo duomenys neleidžia tiksliai spėti, kiek gi kartų po šiotarpledynmečio pamaryje ,,svečiavosi” ledynai. Paskutiniojo apledėjimo paskutiniosios,Baltijos vardu vadinamos stadijos ledynas, kaip matome iš įvairių geologinių irgeomorfologinių žemėlapių, sausumoje paskutiniąją pakraštinių kalvų grandinę palikoKlaipėdos–Priekulės–Kintų–Ventės rago–Rasytės (jau nerijoje) ruože. Iš pirmo žvilgsnioatrodo, kad Kuršių nerijos šiaurinė dalis, būdama didele dalimi lygiagreti šiai kalvų grandinei,galėtų būti panašios kilmės. Deja, viskas yra sudėtingiau. Turimi gręžimo nerijoje duomenysrodo, kad tarp Rasytės ir Pervalkos ledyno paliktas moreninis priemolis slūgso gana giliai,20–40 metrų žemiau dabartinio jūros lygio, o nerijos pamatą sudaro smėlis ir žvyras susapropelio ir durpių tarpsluoksniais (Gudelis, 1998). Tarp Pervalkos ir Kopgalio moreninispriemolis slūgso aukštėliau – 15–20 metrų gylyje. Nerijos pamatą ir čia sudaro virš priemolioslūgsantis įvairus smėlis su durpių ir sapropelio, kartais gintaringo, tarpsluoksniais. Taddidesnėje Kuršių nerijos ir marių dalyje poledynmetyje viešpatavo vandens stichija.69