gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

,,Tejaras sukūrė krikščionišką, antropologiškai orientuotą filosofijos teoriją, kuriospagrindinės įdėjos yra judėjimas, tapsmas, evoliucija. Jos kūrimo metodą autorius vadinofenomenologiniu, pažymėdamas, kad jis skiriasi tiek nuo tomistinės metafizikos, tiek ir nuo E.Huserlio fenomenologijos”. Šiame darbe Tejaras de Šardenas, remdamasis evoliucijos irvisuotinio reiškinių sąryšio idėjomis, siekė į vieną sistemą sujungti krikščioniškąjį pasauliosupratimą ir mokslinę evoliucijos teoriją, sukurti naują mokslinę filosofinę antropologiją.Pagal jį ,,Žmogus – ne statinis pasaulio centras, kaip ilgą laiką jis manė, bet evoliucijos ašisir strėlė, o tai kur kas gražiau”. Įdomu tai, kad iš pradžių šios teorijos nepriėmė Bažnyčiosvadovybė, tačiau po Antrojo Vatikano susirinkimo (1962-1965) metu ilgų diskusijų jokoncepcija buvo įvertinta palankiai, įžvelgiant joje daug pranašumų (Kuzmickas, 1995).Nenorėdamas, kad skaitytojui susidarytų įspūdis apie didelį autoriaus norą kritikuotireliginius mokymus, pateiksiu jau anksčiau cituoto mūsų visuomenės veikėjo ir filosofo A.Maceinos, laikiusio tejarizmą nepriimtinu krikščionybei, žodžius iš jo knygos apie Šv.Pranciškų (Maceina, 1991): ,,Pasaulis buvo ištiktas blogio dar prieš žmogaus sukūrimą.Gamtamokslis, pirmoje eilėje paleontologija, nepaneigiamai mums tvirtina, kad baimė,kančia ir mirtis siautė gyvūnijos pasaulyje visą laiką, nors žmogus pasirodė palyginant ganavėlai. Kažkokia juoda ranka jau prieš žmogų buvo sujaukusi Viešpaties padarus, kurie, pasakApreiškimo, pradžioje buvo iš tikro geri. Demoniškų žymių mes pastebime jau pačioje gamtossąrangoje. Anoji visuotinė sandora ir anasai visuotinis tikslingumas, kuriais mes taip žavimėsir kuriuose regime begalinę Išmintį ir Meilę, nevienoje gamtos srityje yra suardyti”.Turiu pastebėti, kad panašius klausimus svarsto ir mūsų dienų mokslininkai, gyvosiosgamtos tyrinėtojai. Gyvybės esmė, gyvybė ir tikėjimas – tai sunkiai atsakomi klausimai.Teisingai rašo biochemikas ir filosofas Jonas Rubikas tvirtindamas, kad ,,visos teorijos irhipotezės, nuo gyvybės savaiminio atsiradimo iki sukūrimo, tėra tik prielaidos, bandančiospaaiškinti, kaip turėjo būti, kad gyvybė yra dabar ir tokių formų? Aišku, sukūrimo idėja labaisupaprastina sprendimą: sukūrimas nereikalauja nei logikos, nei biologijos ir kartu nekeliaklausimų, į kuriuos mokslas kol kas neturi atsakymo (…). Mokslo tiesa nėra privaloma. Ji,kaip ir minėtieji pažinimas, logika, patyrimas, kai kuriems žmonėms gali būti greta tikėjimo.Žinoma, jei tai patenkina mąstantį žmogų” (Rubikas, 2000). Į klausimą, kaip nustatyti ribątarp tikėjimo ir pažinimo, mistikos ir tikrovės, mokslininkas atsako, kad ,,ši riba reikalingažmogaus pasaulėžiūrai, kuri taip pat yra labai subjektyvus reiškinys. Pasaulėžiūrą sudarožmogaus sugebėjimas matomus, pažįstamus ar spėjamus (tikimus) reiškinius vertintipažinimu, patyrimu, logika. Toks žmogaus sugebėjimas yra lemiamas žmogaus genomoveiklos, tų paveldimų savybių, atėjusių iš kartų glūdumos ir dabar sudarančių šiandieniniožmogaus individualybę” (ten pat).130