gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Į V A D A SGamtos ir kultūros sąvokas girdime labai dažnai, tačiau nedažnai jas sugretiname.Gamta plačiaja prasme – tai visas gyvasis ir negyvasis arba, kitaip sakant, materialusis irinformacinis pasaulis. Kartais bandoma siaurinti jos supratimą: t. y. visa, kas nesusiję sužmogumi ir jo veikla arba tai, kas yra gamtos mokslų tyrimo objektas. Labiausiai įprastasantropocentiškasis požiūris, kad gamta – tai visuomenės egzistavimo natūralių sąlygų visuma,kurią veikia ūkininkaujantis žmogus ir kuri, savo ruožtu, daro įtaką žmonijai. Deja, gamtossąlygų įtaka žmonijos raidai, etnogenezei ir kultūrai, kaip visuomenės fiziniu ir protiniu darbusukurtai visumai, nėra mūsuose dažna svarstymų tema. Tuo labiau dvasinei kultūrai, kuriąpaprastai suprantame kaip visuomenės pasiekimų visumą mokslo, meno, gyvenimoorganizavimo, papročių ir tradicijų srityse, ir kuri lemia žmogaus jausminį santykį su aplinka(pasaulėjautą) bei jo pažiūrą į supantį pasaulį, žmogų ir gyvenimą (pasaulėžiūrą). Mus dominagamta kaip kultūrinės (mokslinės, meninės, religinės ir t.t.) veiklos priežastis, šaltinis irobjektas.Į klausimą kas mums yra mielesnis ir vertingesnis: ar didžiausias Lietuvoje Puokėsakmuo netoli Barstyčių, ar kiek mažėlesnis Puntuko riedulys prie Anykščių – nesunkuatsakyti. Ko gero, Puntukas. Jei Puokės galiūnas tėra neseniai melioratorių atrasta įspūdinganegyvosios gamtos dalis, tai ,,velnio neštas ir pamestas” Puntukas su savo archeologinėmis irsakralinėmis ypatybėmis, tautosakos kraičiu, mūsų atmintin įsirėžusiu S. Dariaus ir S. Girėnobareljefu seniai tapo didele tautos dvasine vertybe, gal būt, net palyginama su piliakalniais,pilimis, bažnyčiomis. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, tokių sudvasintų gamtos vertybių yra irdaugiau. Vienos jų jau daug šimtmečių žavi žmones savo grožiu ir paslaptingumu,suteikdamos unikalumo įvaizdį visam kraštui. Kitos – aplinkybių dėka jau negrįžtamaiprarastos. Trečios gi – taip vadinamojo ,,progreso” dar galutinai nesunaikintos ir laukiaįdėmesnio žvilgsnio bei atminties prabudimo.O ta žadinama atmintis keleriopa. Tai ir liaudies sukurti bei iš kartos į kartą pertūkstantmečius perduoti trumpučiai, lyg informacinės žinutės, padavimai, vėliau kai kurie išjų virtę įspūdingomis legendomis ar pasakomis. Tai ir savo taisyklinga forma nuo senostebinę piliakalniai, alkakalniai ir pilkapiai, taip pat įvairūs pėduotieji, dubenuotieji aržymėtieji akmenys ir akmenų vainikai. Tai ir archeologų iš kultūrinių sluoksnių iškasamisenųjų mūsų krašto gyventojų materialinės ir dvasinės kultūros pėdsakai. Tai ir kalvų beiklonių, upių ir ežerų, riedulių ir uolų prigimtis bei amžius, kuriuos nustatė gamtininkai. Tai ir5