gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

augalijos stabdomi, turėjo atsilikti. Šiandien šios kopos apaugusios senu mišku ir yra tarsisustingusios šimtmečius menančiame judesyje. Kaip rašo V. Gudelis, Kuršių nerijojedažniausiai paplitę 3–4 palaidoti dirvožemiai, kurie liudija senojo kopų miško sunaikinimądideliame plote ir vėlesnį jo užpustymą (Gudelis, 1998). Seniausi du apatiniai palaidotodirvožemio sluoksniai, kurių minimalus amžius apie 4200–3500 metų. Jų paviršiuje kai kurrasta vėlyvojo neolito gyventojų dirbinių. Sprendžiant iš augalijos liekanų, klimatas tada buvošiek tiek šiltesnis ir drėgnesnis negu dabar. Trečiasis palaidotas kopų dirvožemis yra dargeriau išsivystęs už antrąjį ir rodo ilgesnį kopų stabilizacijos laikotarpį, kuriam datuoti kol kasnėra patikimų duomenų. Ketvirtasis (viršutinysis) kopų dirvožemis buvo palaidotas po smėliu,išnaikinus nerijos miškus kryžiuočių antpuolių laikais, nes senieji nerijos gyventojai –pagonys miškų masiškai nekirto. Nuo XV amžiaus pabaigos įvairiuose dokumentuose dažnairašoma apie miško paruošas, kirtimą (Gudelis, 1986). Mažiausiai miškų buvo likę1859 metais. Ir tik XIX amžiaus trečiame dešimtmetyje prasidėjo žmogaus kova su vėjo irsmėlio stichijomis. Profesoriaus V. Gudelio paskelbta istorinė kartografinė medžiaga taip patliudija ir apie Juodkrantės apylinkų sudėtingą raidą. Per pastaruosius 300 metų dabartinėJuodkrantės vieta kelis kartus buvo tarp miškų pustoma sala (1713, 1733 metais) ir miškingasalele greta pustomų plotų (1760, 1800, 1859 metais). 1910 metais pustomi smėlynai šiauriauJuodkrantės pagaliau buvo apsodinti mišku. Kaip rašo didelis Kuršių nerijos ir Juodkrantėsistorijos žinovas Mamertas Baranauskas (1982 m), išnagrinėjęs senus dokumentus, galėjo būtidvi Juodkrantės. Viena – senoji buvo prie jūros ir minima jau 1437 metų mokesčių sąskaitose.Senoji kaimo vieta buvo apie 1,5–2,5 km šiauriau dabartinės Juodkrantės. 1641 metais čiategyveno tik 5 žvejai. 1673 metais senu mišku apaugusių kopų priedangoje prie marių,dabartinės Juodkrantės vietoje buvo atidaryta smuklė medžiotojams. Senasis kaimas egzistavodar apie pusę amžiaus, savo vardą (ir žmones) galutinai perduodamas šalia didžiojo kelioesančiam naujajam kaimui (42 pav.).Žmogaus pasiaukojanti kova su vėjo ir smėlio stichija Kuršių nerijoje jau yra virtusilegenda. Jau vien ko vertas Karvaičių gyvenvietės, žinomos nuo XV amžiaus likimas…Pietinėje Pervalkos rago dalyje stovėjusius Karvaičius nuo smėlio gynęs miškas apie 1600metus jau buvo retas. 1641–1642 metais skolų registruose rašoma, kad smėlyje nuskendusibažnyčia. Kaimas traukėsi į pietus. Tačiau po 30 metų smėlis pasivijo ir NaujuosiusKarvaičius. 1797 metais kopa galutinai palaidojo kaimą. Žmonės išsikėlė į Nidą, Naglius,Juodkrantę. Į Juodkrantę buvo perkelta ir medinė Karvaičių bažnyčia (Telksnytė, 1979).Karvaičių žvejo sūnus, vėliau Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Rėza (1776–1840), išgarsėjęs kaip vienas žymiausių Rytų Prūsijos lietuvių literatūrinio ir kultūriniogyvenimo organizatorių, K. Donelaičio ,,Metų” ir lietuvių liaudies dainų rinkinio leidėjas,79