gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Knyga baigiama skyriumi ,,Keli žodžiai apie noosferą”, kuris buvo skelbtas kaipstraipsnis 1944 metais žurnale ,,Šiuolaikinės biologijos pasiekimai” (,,Успехи современнойбиологии”, т. XVIII, вып.2). Skaitytojui galima pasiūlyti viso šio straipsnio vertimą į lietuviųkalbą (Vernadskis, 1988; Gumilevskis, 1988). Dabar tik labai trumpai aptarsime V.Vernadskio knygos baigiamąją dalį, kurią būtų galima laikyti visos aukščiau aptartosinformacijos ir apmąstymų lakoniška kvintesencija ir kurią paskatino parašyti besibaigiančioantrojo pasaulinio karo (kaip ir prieš kelias dešimtis metų pasibaigusio pirmojo pasauliniokaro) patirtis bei palikimas. V. Vernadskis rašo, kad dar pirmojo pasaulinio karo atmosferojejis priėjo sau bei kitiems naujo ir tuo metu pamiršto gamtos geocheminio ir biogeocheminiosupratimo, apimančio ir negyvąją, ir gyvąją gamtą. Jis primena, kad vietoje labai plačiossąvokos ,,gyvybė” pradėjo naudoti ,,gyvosios medžiagos” sąvoką. Gyvoji medžiaga – tai gyvųorganizmų visuma. Autorius primena, kad žmonija, kaip gyvoji medžiaga, daugybe ryšiųsusaistyta su Žemės geologinio apvalkalo – biosferos – materialiais ir energetiniais procesais.O tai, kad gyvybė yra kosminis reiškinys, taip pat realu. Evoliucijos procesas būdingas tikgyvajai medžiagai (tai vienas svarbiausių V. Vernadskio teiginių, dėl kurio tebediskutuojamair dabar – V. B.). Negyvojoje gamtoje to nėra. Išskyrus tuos abiotinius kūnus (dirvožemį,vandenį ir kt.), kurie vienaip ar kitaip susiję su gyvąja medžiaga. Įdomu, kad gyvosiosmedžiagos kiekis Žemėje yra palyginti menkas (tik plėvelė), tačiau biogeninės uolienossudaro didelę masę ir gerokai išeina už biosferos ribų. D. Dana ir D. Le–Kontas dar iki 1859metų priėjo išvados, kad gyvosios medžiagos evoliucija yra kryptinga, t. y. ,,cefalizacijos”keliu į ,,psichozojinę” erą. Žmonija taip pat sudaro nedidelę planetos masę ir visus planetosgyventojus būtų galima sustatyti vienas greta kito, kad ir nedidelės valstybės teritorijoje.Žmonijos galia susijusi ne su jos mase, bet su jos smegenimis, protu ir to proto nukreiptudarbu. Žmogui svarbu tai suprasti ir savo protą bei darbą nepanaudoti savižudybei. Žmonijatampa galinga geologine jėga. Prieš ją iškyla klausimas apie biosferos pertvarkymą laisvaimąstančio žmogaus interesams. Ši nauja biosferos būsena, prie kurios nepastebimai artėjame,ir yra noosfera. V. Vernadskis mini, kad prancūzų matematikas ir filosofas E. Le–Rua,remdamasis autoriaus sukurtais biosferos biogeocheminiais pagrindais, 1927 metais Paryžiujesavo paskaitose įvedė noosferos sąvoką. Ši sąvoka, prie kurios suvokimo E. Le–Rua priėjokartu su savo bičiuliu geologu ir paleontologu P. Tejaru de Šardenu, nusako dabartinębiosferos geologinės raidos stadiją. V. Vernadskis pastebi, kad prieš mus iškilo nauja mįslė.Juk mintis nėra energijos forma, tad kaipgi ji gali keisti materialius procesus? Kaip teisingaikažkada pasakė Göthe, moksle mes galime žinoti tik tai, kaip kas nors įvyko, o ne kodėl ir dėlko. Tokio ,,nesuprasto” proceso empirinius rezultatus mes regime kiekviename žingsnyje.120