gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi šukės yra su jotvingių kultūrai būdingais ornamentais.Kitas – Papėčių piliakalnis yra tarp Metelio ir Obelijos ežerų, netoli Obelninkų ir Papėčiųkaimų, savo 7–10 m aukščio stačiais šlaitais išsiskiriantis kalvotoje pakilumoje. Piliakalnioilgis apie 45 m, o plotis – 25 m. Nuo jo matyti visi trys ežerai. Piliakalnio kultūriniamesluoksnyje yra išlikę I tūkstantmečio jotvingių gynybinės gyvenvietės liekanos, moliniųdirbinių. Netoliese yra žinomas 2 m virš žemės kyšantis ir beveik 10 m apimties ,,Laumėsakmuo”, pagal legendą atsiradęs nežinia kur dingusios burtininkės Laumės vietoje (Pranaitis,Sinkevičius, 2000). Trečiasis – Obelijos piliakalnis – nemažiau išraiškingas, tačiau pasislėpęstankiame miške, stūkso Obelijos ežero stačiame ir aukštame rytiniame šlaite ties Milastoniųkaimu (55, 56 pav.). Literatūroje jis dar vadinamas Strupakalniu, Zaramkalniu. Vakarinisežero šlaitas yra apie 15–17 m, o rytinis (nuo upeliuko) apie 8–10 m aukščio. Kalnas primenabalną, kurio ilgis per 40 m, o plotis – 20 m. Balno išvaizdą suteikia galuose išlikę 2–3 maukščio pylimai. Pagal 1938 metų P. Tarasenkos duomenis, pylimo šlaitai buvo išgrįstiakmenimis. Aikštelės viduryje buvo iškasta 5 m skersmens ir 2 m gylio duobė, kuriojepastebėtas iki 0,5 m storio kultūrinis sluoksnis. Manoma, kad piliakalnis įrengtas Itūkstantmečio viduryje. Taigi, žinios apie visus tris archeologijos paminklus kuklios, tačiauvis tik akivaizdžiai liudijančios apie senųjų jotvingių sugebėjimą įsirengti patikimusįtvirtinimus – piliakalnius, kurių tradicija šiose žemėse tęsėsi dar visą tūkstantmetį.Apibendrinkime baltų susiformavimo eigą, nesigilindami detaliau į vėlesnių laikųistoriją, kuri yra žymiai geriau ištirta ir dažnai paremta rašytiniais šaltiniais (tai neblogaiiliustruoja Juodkrantės gintaro kelias). Pagal archeologijos duomenis tai buvęs ilgas irsudėtingas procesas. Manoma, kad baltai atsirado susiliejus atėjūnams indoeuropiečiams(Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjams) su vietiniais ankstyvojo neolito gyventojais(Nemuno ir Narvos kultūrų tęsėjais) (Lietuvių etnogenezė, 1987). Vakarų Lietuvoje irbuvusioje Rytų Prūsijoje laimėjo Virvelinės keramikos kultūros nešėjai ir tai lėmė vietinėsPamario kultūros atsiradimą (III tūkstanmečio pabaiga – II tūkstanmečio antroji pusė pr. Kr.).Tačiau esama ir kitokių nuomonių. Anot A. Girininko ,,Kalbant apie Narvos kultūrospietvakarinėje srityje išplitusią Brūkšniuotosios keramikos kultūrą, dar kartą reikėtų pabrėžti,kad ji buvo vėlyvosios Narvos kultūros tęsinys. Brūkšniuotosios keramikos kultūrospasirodymas buvusioje Narvos kultūros pietvakarinėje dalyje sustiprino vietinių, -šiauriniųindoeuropiečių, tradicijas, gal ir antropologinį tipą, …” (Girininkas, 1994).Vakarų baltai paliko labai savitą pilkapių kultūrą, kurią puoselėjo prūsų ir jotvingiųgentys, gal būt, ir kuršiai. Deja, jotvingių tautybės ir valstybės formavimąsi sužlugdėkryžiuočiai, kurie savo puldinėjimais XIII a. sunaikino pagrindinius jų centrus. Daug vietiniųgyventojų išžudė, išvarė į nelaisvę, o per 1600 sūduvių perkėlė į Sembą (LTE, 5 t., p. 80–81).94