gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

tai iš pietų į šiaurę besitęsiančios lygiagrečios ežerų, upelių ir klonių virtinės. Į minėtų ežerųpažemėjimą, kuriame iš šiaurės į pietus tęsėsi rinų pluoštas su palaidotais ledo luistais dugneužslinko ledyno liežuvis, susijęs su bendru ledyno stabtelėjimu ir vėlesniu suaktyvėjimuLazdijų–Šlavantų–Krikštonių–Žuvinto–Amalvo ruože (Pietų Lietuvos fazė – aut. pastaba).Slinkdamos naujos ledo masės stipriai performavo Dusios, Metelio ir Obelijos ežerų dubensvietoje buvusias rinas, išgrauždamos didžiulį pažemėjimą, kuris savo ruožtu buvo užpildytasledo mase. Nutirpus buvusio ledyno pakraščiui, šiame pažemėjime liko didžiulis ledo luistas,kuris tarsi ledo kalnas ,,styrojo” smulkiai kalvotame moreniniame kraštovaizdyje. Vėliau, jamtirpstant, atsirado du dideli ir gilūs plyšiai, kuriuose tirpsmo vanduo suplovė daug smėlio iržvyro. Šiuo metu plyšių vietoje yra siauros sausumos juostos, skiriančios minėtus ežerus. Šismilžiniškas ledo luistas ištirpo trijų klimato pašiltėjimų (biolingo, aleriodo ir borealio) metu.Kiekvieną luisto tirpimo etapą lydėjo to meto ežero vandens lygio kritimas, kurį lėmė senųjųglacigeninių rinų atsinaujinimas bei greta tyvuliavusių Balbieriškio prieledyninių marių, kaiperozijos bazės, slūgimas. O tai savo ruožtu lėmė trijų terasų susidarymą ežerų pakrantėse.Ketvirtoji (žemiausioji) terasa susidarė jau netolimoje praeityje.Šių, tada dar jaunų mokslininkų publikacijos apie Dusios, Metelių, Obelijos ir kitųežerų kilmę buvo jų būsimų tyrimo darbų Lietuvoje pradžia. Netrukus pasirodžiusiojojenaujojoje ežerų genetinėje klasifikacijoje Didieji Dzūkijos ežerai buvo priskirti glacigeniniųežerų grupei bei ledo luistų guolinių ir termokarstinių ežerų pogrupei (Bieliukas, Garunkštis,Chomskis, 1960). Vėliau ši klasifikacija buvo tikslinta. Glacialinių arba ledynmetinių ežerųdubenų grupėje išskirti termokarstiniai, o pastarojoje pogrupėje – ledo luistų guoliniai, į kuriųtarpą patenka ir mūsų aprašomi ežerai (Garunkštis, Stanaitis, 1978). Apie tai, kad liežuvinėmsdubumoms priklauso Didžiųjų Užnemunės ežerų dubuma, rašė ir mūsų žymusis geografasA. Basalykas (Basalykas, 1965). Jis mini, kad didelę dalį šios, moreninio ruožo (Bobrininkai–Buckūnai–Obelninkai) atitvertos dubumos, užima ežerinės terasos. Po 18 metų ledyninioreljefo tyrinėtojas Č. Kudaba, įsigilinęs į aukštumų susidarymo paleogeografiją rašys: ,,Tarptakoskyrinio ir vidinio mezokompleksų yra būdingų ,,tuščių” plotų. Ryškiausias Dusiosduburys. Čia antrojo ledyno pakraščio postovio pabaigoje plaštakos priekis, matyt, tieksuplonėjo, kad ne tik išledėjo minėtos ilgos Krosnos ir Miroslavo radialinės keteros, bet tarpjų buvęs Obelijos–Dusios ledyno liežuvis pasidarė neaktyvus, galimas daiktas, jo galas,,atitrūko”. Todėl trečią kartą suaktyvėjęs ledyno pakraštys apėjo Dusios duburį (ten buvoledo)” (Kudaba, 1983).Bene detaliausi Dusios ir Obelijos ežerų limnologiniai tyrimai buvo atliekami 1968–1972 metais, kurių tyrimų rezultatai paskelbti 1978 knygoje ,,Dusios, Obelijos, Galsto ir86