gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

klausimu ir bent kelių vyraujančių hipotezių rutuliojimą. Tai puikiai savo knygoje ,,Žemė –žmonijos buveinė” išdėstė Vilniaus universiteto profesorius geografas Alfonsas Basalykas(1924–1987) (Basalykas, 1985). Seniausioji hipotezė sukurta XVIII a. ir vadinama Kanto–Laplaso vardu. Ji teigia, kad visa Saulės sistema – tai gravitacijos jėgų suslėgta kosminiųdulkių ir dujų ūko dalis. Manyta, kad planetos susidarė iš karštos Saulės medžiagos, kuriosšiluma teberusena dar ir dabar. XX a. viduryje O. Šmitas paskelbė hipotezę apie tai, kadpirminė tarpžvaigždinė medžiaga ir jos kondensuoti židiniai – būsimosios planetos – buvošalti. Tik gerokai vėliau, planetoms padidėjus, jų viduje pradėjo kauptis radioaktyviųjųelementų skilimo šiluma. Yra galvojama, kad prieš 5 mlrd. metų karštos plazmos čiurkšlė išSaulės gelmių galėjo būti išsviesta į periferiją, ji greitai atvėso, virto dulkėmis ir dujomis, ovėliau (prieš 4,6 mlrd. metų) ataušusios medžiagos gniutuluose (būsimosiose planetose)prasidėjo radioaktyvusis skilimas – pagrindinis vidinės energijos šaltinis. Palyginti neseniaiiškelta pirmykštės hidridinės Žemės hipotezė. Pagal ją siūloma planetas kildinti iš kosminioūko periferijos medžiagos, kurioje buvo daug vandenilio, lėmusio kiek kitokią planetos vidinęsandarą ir jos raidą, negu teigiama kitose hipotezėse.Reikia manyti, kad kitų Saulės sistemos planetų, meteoritų, kitos kosminės medžiagostyrimas, pačios Žemės gelmių tyrimas gręžiniais ir geofiziniais metodais, nauji atradimaifizikoje, chemijoje, astronomijoje, kitose mokslo kryptyse leis patikslinti pirmykštės mūsųplanetos susiformavimo mechanizmą bei eigą. Šiandien, deja, tenka pripažinti, kad mumskiek geriau yra žinomas tik paskutinis Žemės istorijos aštuntadalis.Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos geologinės istorijos dalį. Taip yra todėl, kadiki šiol įdėmiau pavyko ,,perskaityti” tik paskutiniųjų 570 mln. metų istorijos ,,puslapius”didžiulėje 4 mlrd. metų kronikoje (1 pav.). O ir tas ,,perskaitymas” sąlygiškas, kadangi ir šiosmetraščio dalies (paleozojaus, mezozojaus ir kainozojaus erų) ,,puslapiai” yra gerokaiišplėšyti. Šie ,,puslapiai” – tai Žemės gelmėse esančių įvairių uolienų sluoksniai, slūgsantysant taip vadinamo kristalinio pamato, kuris Vakarų Lietuvoje yra 2–2,5 km, o šaliespietryčiuose – tik 0,3–0,5 km gylyje (2 pav.). Apskritai, mūsų krašto geologinio metraščioperskaitymas yra gan patraukliai atpasakotas knygoje ,,Lietuvos geologija"”(1994), kuriosduomenimis bus dažnai remiamasi ir šioje knygelėje.Paprastai ,,skaitomi” tie sluoksniai ir jų pjūviai, kuriuos matome upių skardžiuose(atodangose) ar iš Žemės gelmių gręžimo įrenginiais iškeltų uolienų kerne – cilindriniameuolienų stulpelyje. Lietuvos geologijos muziejuje Vievyje (35 km nuo Vilniaus Kauno link)šiuo metu yra sukauptas 1953–2000 metais išgręžtų vertingiausių ir giliausių gręžinių kernas.Tai 1081 gręžinys, kurių 150 tūkst. metrų kerno yra sukrauta aukštose lentynose į 23 tūkst.dėžių. Muziejaus kerno saugykloje yra saugomi daugelio geologinių sluoksnių ar jų storymių9