gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

storymės, o paviršiaus orografija yra koncentriška (19 pav.). Anksčiausiai susidaręmezoreljefo kompleksai yra aukštumos centre ir užima aukščiausią padėtį. Vėlesniejikompleksai pirmuosius gaubia koncentriškai, orografiškai žemesniuose lygiuose. TakoskyrinįMinijos, Virvytės, Kražantės ir Jūros upių masyvą sudaro trys kalvoti mazgai, vadinamiMedvėgalio, Girgždūtės ir Šatrijos vardais. Šatrija, būdama šio takoskyrinio masyvo šiauriniusmaigaliu, savo ,,pečiais” atliko ir ledoskyros tarp ledyno plaštakų vaidmenį. Apskritai, šioskalvos išsidėsčiusios padrikai, turi ryškius šlaitus. Jei visų trijų mazgų plokščių viršūniųaukštis yra 180–200 metrų aukšyje, tai tarpukalvių dugnas paprastai tįso 160–170 metrųaukštyje virš jūros lygio. Santykinis mezoformų aukštis apie 20–30 metrų. Tačiau taip yratiktai pačiame kalvyne, o pavyzdžiui, palyginus absoliutų Šatrijos viršūnės aukštį (227 m) sušalia esančiomis Gaulėnų apylinkėmis, Užvenčio lyguma ar Byvainės giria (apie 110–120metrų virš jūros lygio), matyti, kad čia santykinis aukštis artimas 100 metrų. Lietuvoje nedaugtokių vietų, kur būtų tokie staigūs aukščių skirtumai (Kudaba, 1972, 1983) (32, 33 pav.).Jeigu kas vaikščiojo Šatrijos pietiniais šlaitais ir iš pietų pusės žvalgėsi į dunksančiąkalvą, tikriausiai pastebėjo jos ryškiai terasuotą formą ir šio piliakalnio panašumą į varpą arnupjautą piramidę. Piliakalnį juosiančios kelios beveik horizontalios terasos, kadaise buvusiospagrindu apsauginiams grioviams, pylimams bei medinėms užtvaroms, suteikia penovaizduotei, atvedančiai prie reginių, artimų M. K. Čiurlionio paveikslams (,,Piramidžiųsonata” (1909) ir kt.). O juk šio menininko ne taip toli nuo Šatrijos būta…Besižvalgant nuo Šatrijos į aplinkinius tolius susidaro jau ne kalvų, o kalnų įspūdis.Alpinių pievų įspūdį sustiprina Šatrijos šlaituose vietinių gyventojų ganomos avių bandos,kurias man pačiam teko šią vasarą matyti. 1959 metų vasarą čia rasta 114 augalų rūšių, iškurių tik 11 priklauso sumedėjusioms. Kaip 1960 metais ,,Mūsų girių” žurnale rašė botanikėDz. Apalia-Šidlienė, anksčiau visas kalnas buvo ariamas ir apsėjamas žemės ūkio kultūromis(Apalia–Šidlienė, 1960). Tai liudija dirvožemio profiliai. Ir tik vėliau įsivyravo žoliniaiaugalai. Jie dengia didelę kalno dalį, išskyrus šiaurės rytinę, kur sužėlė krūmokšniai irmedžiai. Statūs, saulės šildomi šlaitai su karbonatingais dirvožemiais skatino stepiniopobūdžio augalijos atsiradimą. Kai kuriose bendruomenėse stepinės rūšys net vyrauja. Tarp jųdažnas laukinis motiejukas, siauralapė miglė, plačialapė veronika, alpinis dobilas, dirviniskietis. Taip pat sutinkamas keturbriaunis čiobrelis, smiltyninis šlamutis, tankiažiedis katilėlis,šilinis saliavas, kalninis dobilas ir kiti. Įdomu, kokia augalijos situacija šiandien, praėjusbeveik trisdešimčiai metų? Lyginant vakarinio Šatrijos šlaito (nuo Luokės pusės) dabartinįvaizdą su kelių dešimtmečių senumo fotonuotraukomis, matyti spartus šlaito užaugimasmedžiais. Ne taip seniai buvusią pliką ir iš tolo matomą viršukalnę dabar užstoja šlaiteužaugęs miškas. Deja, ir žvelgdami nuo viršukalnės, jau nebematome viso Luokės miestelio,63