gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

(46 pav.), R. Kalpoko ,,Kaimo gatvė Juodkrantėje” (1967), ,,Juodkrantėje” (1976), ,,Raganųkalnas Juodkrantėje” (1982) (47 pav.), ,,Nūdienė Juodkrantė” (1982), I. Budrio ,,Juodkrantė”(1983) labai įvairiai ir savitai perteikia šios vietovės sukeliamą įspūdį. Tai tik nedidelė dalisdailės kūrinių apie šį Kuršių nerijos kampelį, tuo labiau, kad Juodkrantės apylinkių gamtossukeltas įspūdis, matyt, daug kur ,,paslėptas” po kitokiais paveikslų pavadinimais.Juodkrantės prireikė ir kompozitoriams (J. Bašinsko ,,Juodkrantės raganų kvartetas”),ir poetams. Robertas Keturakis poemoje ,,Juodkrantė” pamario vaizdus naudoja kaip fonąsudėtingo gyvenimo apmąstymams: ,,Gal tvirčiau /žmogus pažvelgs į savo veidą, jei bent/sykį /matys, kaip ūkana nusėda į lomas / tarp kopų miegančių, kaip palvėj žydi/ mėlynės, kaiplengvai nuo ruzgos iki/ ruzgos / keliauja skruzdėlė, žarstydama /ūseliais smėlį nuo takų…”O štai Judita Vaičiūnaitė viename savo eilėraštyje labai filosofiškai ir įtaigiai nusakotolimos praeities ir dabarties santykį:,,Čia kvepia kuršių prakaitu,kaitra, pušim.Čia vėjų metraščiai ant smėlio…kaip tave pažint,mažytis gintaro dievuk,Smiltim ir plėnim užneštas,negyvas žodžių skambesy,ištirpęs vėjy, užmirštas?..Tik saulė kaip tuomet, kai gintarėjo girios,ji sukasi lyg pramotės pirmykštės girnos…”,,Juodkrantė”, 1967Taigi, apie kuršius. Kur jie ir kas paveldėjo jų palikimą: gamtą, vietovardžius,padavimus, kalbą, papročius? Kuršiai pirmą kartą paminėti apie 1225–1227 metus SenojojeLivonijos kronikoje bei apie 1240 metus Baltramiejaus Anglo veikale ,,Apie daiktų savybes”.Deja, tikrųjų kuršių, kaip ir prūsų, kitų senųjų genčių nebeliko. Per daugelį metų įvairiųbadmečių ir epidemijų, užpuolikų ir kolonistų, gyventojų migracijos ir maišymosi dėkasusiformavo taip vadinami kuršininkai. Kaip Interneto svetainėje (www.elnet.lt/vartiklis/voruta)rašo klaipėdietė doc. dr. Dalia Kiseliūnaitė, XIX amžiuje šiame krašte vyravo kuršininkųtarmė, kuria kalbėjo dauguma žvejų šeimų. XX amžiaus pradžioje stiprėjo vokiečių kalbosvaidmuo, ypač didesnėse gyvenvietėse, o vėliau – ir lietuvių. Kuršininkų kalba netapo neirašytine, nei religijos kalba. Žmonių, mokančių kuršininkų kalbą, pavardės rodo didelę etninęįvairovę: latviškos, kai kurios su senosios kuršių kalbos pėdsakais, o taip pat lietuviškos,vokiškos, vokiškos su baltų ir slavų kalbų elementais. Antrojo pasaulinio karo pabaigojepasitraukę kuršininkai stengėsi išsaugoti savo gyvenseną. Deja, etninė grupė, praradusi savokraštą, prarado ir kitas etniniam savitumui išlaikyti būtinas sąlygas: bendravimą gimtąjakalba, verslą, gamtinę aplinką, religinę bendruomenę, kaimynus ir t. t. Docentė teigia, kad82