gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

septintojo dešimtmečio pabaigoje (75 pav.). Deja, nieko iš žinomo rusų mokslininko darbųneteko skaityti: nei savo iniciatyva, nei dėstytojų siūlymu. Ir tik po keliolikos metųV. Vernadskio vardas įsiminė ilgam ir, ko gero, profesoriaus Č. Kudabos dėka, kuris ,,Moksloir gyvenimo” žurnale atspausdino didelę ir įdomią publikaciją žymiojo mokslininko 125 metųjubiliejaus proga (Kudaba, 1988). Tai sutapo su gamtosauginio judėjimo pakilimu Lietuvoje,tad labai aktualiai suskambo V. Vernadskio žodžiai apie noosferą – proto sferą, kaipgeologinės istorijos paskutiniąją iš daugybės biosferos evoliucijos stadijų. Nuo tadaatkreipdavau dėmesį į visus lietuvių kalba parašytus straipsnius, apybraižas ir knygeles apie šįmokslininką (Kudaba, 1984, 1986, 1988; Gumilevskis, 1988; Vernadskis, 1988 ir kt.). Tačiautik praėjus dar geram dešimtečiui ryžausi atidžiau susipažinti su V. Vernadskio darbais.Tad dabar norėčiau trumpai pateikti bent dalies V. Vernadskio darbų apžvalgą, vienaipar kitaip išryškinant vertingiausias ir įdomiausias mintis bei racionaliausias idėjas. Tuo labiau,kad iki šiol dažniausiai būdavo apsiribojama šio mokslininko biografinėmis apybraižomis beijo garsiai nuskambėjusiomis mintimis apie noosferą mokslo populiarinimo periodinėjespaudoje. Nesileidžiant į V. Vernadskio turiningos biografijos dėstymą, vertėtų tik paminėti,kad vienas iš jo protėvių buvo Lietuvos bajoras pavarde Verna. Šis bajoras XVII a. viduryjekaro su Lenkija metu perėjo į B. Chmelnickio kazokų pusę, apsigyveno Zaporožės sečėje(Kudaba, 1988; Gumilevskis, 1988). Vėliau lenkų buvo nutvertas ir nukirsdintas. Mokslininkosenelis buvo liberalių pažiūrų karo medikas, o tėvas – politekonomas, profesoriavęs kelioseaukštosiose mokyklose.Savo studiją pradėjau nuo po V. Vernadskio mirties išleistų rinktinių raštų(Избранные сочинения, 1954). I šių raštų 696 puslapių tome yra įdėtos jo 1934 metų 4-oleidimo ,,Geochemijos apybraižos” bei 1910–1937 metais skelbti straipsniai geochemijosklausimais. Reikia pastebėti, kad garsiosios ,,Geochemijos apybraižos” pirmą kartą rusų kalbapasirodė 1927 metais, o štai prancūzų kalba (“La geochémie”) – 1924 metais. Įdomu tai, kadšiose apybraižose minimi seno vilniečio, žymaus mūsų geologo Juozo Lukoševičiaus (1863–1928) darbai. Rašydamas apie geosferas, V. Vernadskis konstatuoja, kad tik XX amžiuje buvoišryškinti koncentriški ,,apvalkalai” (,,oboločki”) E. Ziuso litosferos bei atmosferos ribose irkad šią idėją, būdamas kalėjime, vystė J. Lukoševičius. Taip pat minima, kad 1909 metaisišėjusioje savo knygoje J. Lukoševičius rašė apie magnio silikatų reikšmę Žemės plutosgeochemijoje.Rinktinių raštų II tomą V. Vernadskis pavadino ,,Aprašomosios mineralogijos patirtissu 1912–1922 metų autoriaus papildymais”. Grynuoliams elementams skirta dalis buvopradėta spausdinti 1908 metų kovo mėnesį Maskvoje, o baigta – 1914 metais. Iš esmės – taimineraloginis darbas, kuriame kieti, skysti ir dujiniai grynuoliai apibūdinami cheminės113