gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

apkaltinant ,,mitomanija” ir menka intelektualumo doze kūryboje, gal ir kenkia jų kaipklasikų įvaizdžiui, nors to meto Lietuvoje, vargu, ar kitokia literatūra būtų atlikusi įspūdingątautos žadinimo misiją. O jeigu būtų buvę kitaip (t. y. klestėjęs vakarietiškas saloninis menas),kažin kiek čia tų lietuvių šiandien turėtume ir ar dauguma iš mūsų dabar nekalbėtumevokiečių, rusų ar lenkų kalba. Ta proga pateiksiu trijų mūsų žymių literatūros rytinėtojųmintis šiuo klausimu.Regina Mikšytė, aptarinėdama gamtos ir žmogaus santykius Vinco Krėvės kūryboje,rašė: ,,Natūralu, kad to meto kaimo žmogui gamta ir buvo tas vienintelis ir universalusšaltinis, iš kurio jis sėmėsi visa, ko reikėjo jo buičiai ir būčiai. Jos padedamas žmogus kaupėne vien materialines gėrybes. Gamta formavo jo sąmonę, moralę, ugdė fantaziją, skatinomąstyti, jį paprastą kaimo žmogų darė daktaru ir filosofu (...). O Lapino monologas apiemiško gėrį ir grožį liudija, kaip paprastas žmogus jautriai suvokė žmogaus ir gamtos dvasinįryšį, jo esmę (...). Gyvybiniai žmogaus ir gamtos ryšiai, taip mąsliai užčiuopti Vinco Krėvėskūriniuose – vienas amžinųjų meno ir filosofijos klausimų (Mikšytė, 1982).Žymioji mūsų literatūros tyrinėtoja Vanda Zaborskaitė, rašydama apie ,,žemės gaivalųir sukultūrintos gamtos dainių” – Vaižgantą – mini, kad ,,Vaižgantas gamtos jausmointensyvumu ir raiškos įspūdingumu stovi pačioje mūsų literatūros viršūnėje, šaliaA. Baranausko. Į gamtą jis nerte pasineria, ekstaziškai ja žavisi ir garbina. Jo proza mirgėtemirga susižavėjimo šūksniais: ,,Ak, kaip gamtos mokama viską pinti į vieną visumą!”,,,Žiūrėk, koks gamtos įvairumas!”, ,,Koks vienumas, koks sukibimas visoje gamtoje!”,,,Gamtoje betgi (…) svarbiausia Vaižganto gamtos filosofijoje yra tautos ir jos žemės, josdirvų ir klimato, jos dangaus ir vandenų neatmezgamas ryšys. Tauta visomis savo būtiesšaknimis įaugusi į žemę, kuri jai likimo, Apvaizdos ir istorijos paskirta. Ta žemė formavožmogų, jo fizinį tipą ir temperamentą, jo psichiką ir sielą” (Zaborskaitė, 1989). Mokslininkėcituoja ir patį rašytoją, kuriam ,,Upės ir kalnai – tai pačios įdomiausios ir gražiausiosgeologinės šnekos. Jos ir jie ne tiktai reiškia gamtos revoliucijas, bet kaupia ir savo apylinkėstautų istoriją” (ten pat).Savitu poetiniu gamtos suvokimu pasižymi Maironis. Anot V. Zaborskaitės, ,,Jamgamta – tai visų pirma tėvynės gamta, tasai kraštas, kur ,,broliai artojai lietuviškai šneka”,kur ,,mūsų sodybos, kur bočių kapai”, (…) visi šie kalnai yra ne tik kraštovaizdįapibūdinantis bruožas, bet, visų pirma – vertinimo ženklai, suteikią peizažui kilnumo iriškilmingumo” (Zaborskaitė, 1982). Tyrinėtoja pastebi, kad ,,Maironio gamtos vaizdassudėstytas iš tokių realybės duomenų, kurie visiems pažįstami, savi; jie susieti su tokiaisišgyvenimais, kuriuos visi jaučiasi patyrę. Tik iki Maironio niekas nebuvo radęs žodžių visamtam pavadinti ir išreikšti. Ir dėl to susidaro įspūdis, kad jis prabilo už mus visus (ten pat). O134