gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

estų tautosakoje, kitų tautų folklore. Mokslininkė pastebi, kad padavimuose ,,…situacijadramatiška kaip tik todėl, kad žmogus nežino, kaip paveikti stichiją. Jis pasirodo visiškaipriklausomas nuo atsitiktinumų ir sutapimų. Noras pajungti gamtą, pažinus jos giliausiaspaslaptis, sudaro šių padavimų idėjinio turinio pagrindą. Tačiau gamtos reiškinių esmė čiasuprantama fantastiškai, remiantis pirmykščių žmonių įsitikinimais: reiškinio galia glūdinti jovarde”. B. Kerbelytė mano, kad motyvai, vaizduojantys ežerų ryšius su gyvuliais, yragenetiškai susiję su tikėjimais apie ežerų ,,ponus”, ežerų pasiuntinius ir jų zoomorfiniuspavidalus. Kaip ir noras personifikuoti ežerus, laikant juos gyvomis būtybėmis,pasirodančiomis žmonėms įvairiais zoomorfiniais ir antropomorfiniais pavidalais. Tai, beabejo, labai senų laikų archajiškų tikėjimų požymis. Galvojama, kad taip pat turėjo reikšmėsir žmonių pastabumas, vertinant žemės paviršiaus ypatumus, ežerų senėjimo, pelkėjimo irsunykimo procesus, net kai kuriuos stichinius reiškinius, kai viesulai pakelia nemažasvandens mases ar staiga išteka buvę ežerai.Taigi, apie ežerų ištekėjimą. Profesorius Č. Kudaba, aptardamas padavimųtikroviškumą, pateikė vieno tokio ežero pavyzdį (Kudaba, 1969). Jis rašė: ,,Rudaminospiliakalnis yra vienas pačių įspūdingiausių Lietuvoje. Jis yra pačioje aukščiausioje Lazdijųkalvoto masyvo viršūnėje (98 m), o į rytus nuo jo tyvuliuota nedidelio ežeriuko. Ta pieva nuoseno Keistutiške vadinama. Labai seniai staiga ėmęs ir persikėlęs į kaimyninį Rimiečio ežerą.Taip yra ir buvę. Į Rimietį įtekantis Raišupis savo aukštupiu kažkada prasikasėKeistutiškių ,,vandens gyslą” ir ežerą nuleido. Tas žymes nesunku atsekti paviršiuje”.Profesorius mini ir 1841 metais per kelias valandas ištekėjusį Salotės ežerą, prie kurio savoaukštupiu priartėjo Kuosinės upelis. Liko tuščias ežero guolis, plati juosta išlaužyto miško,apgriauti namai… Č. Kudaba išreiškė mintį, kad senieji mūsų krašto gyventojai matėglaciokarsto (termokarsto) reiškinius. Remdamasis to meto ežerinių nuosėdų absoliutausamžiaus nustatymo duomenimis, pagal kuriuos palaidotų ledo luistų tirpimas ir žemėspaviršiaus įdubimas vyko prieš 6–7 tūkst. metų, jis neabejojo, kad ,,…Lietuvos mezolito, o galnet neolito gyventojai dar matė žemės termokarstinio dubimo reiškinius” (Kudaba, 1969).Mokslininkas galvojo, kad ,,Patys padavimai tikriausiai atsirado tik vėliau, kaip gyvinemirštantys žmonijos atminties vaizdai, įgavo labai įvairius ir gražius siužetus, meniniusvaizdinius. Tuo jie patiems pasakotojams atrodė įspūdingesni, tikresni, o kartu ir gajesni”(Kudaba, 1992). Panašiai galvojo ir kitas mūsų mokslininkas, žymus pelkėtyrininkas A.Seibutis: ,,…visiškai pagrįsta manyti, kad gausiuose lietuvių liaudies padavimuose apieįvairiausius ,,skenduolius” atsispindi tikri gana tolimos praeities įvykiai. Įdomu, kad tokiepadavimai gausiai paplitę tuose mūsų respublikos rajonuose, kur būta daugiautermokarstinių įgriuvimų” (Seibutis, 1992).46