gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

visuomet protu ir širdimi taps indėnu, evenku, kuršiu ar kuršininku, suvoks tai kaip būtinybę,persikūnys ir, jeigu reikės, už tai padės galvą. Juk mums ir visam pasauliui Juodkrantė – taipakeleivio akiai neįprasta vandens ir vėjo stichijų sukurta vietovė, tautos kelyje ypatingąvaidmenį turėjusio saulėtojo mineralo – gintaro verslo suklestėjimo židinys, šių gamtosstichijų ir vertingojo mineralo prišauktų nelaimių žmonėms įkūnijimas, gamtos ir sunkiųgyvenimo sąlygų nulemta mitologija. Šiandien Juodkrantė – daugeliui kūrybinio įkvėpimošaltinis ir simbolis.Metelys ir jo sesės,,Naktigoniai ganė arklius ir nakvojo toj vietoj, kur dabarDusia. Tai, sako, buvo pieva – vienoj pusėj miškas ir kitoj pusėjmiškas. Naktigoniai pamatė, kad toks gražus kamuolys – baltas,sidabrinis – ribuoja. Kai tas kamuolys nuribavo klonin,pasiliejo ežeras. Naktigoniai susiėmė arklius ir parjojo namo.Rytojaus dieną jie vėl veda arklius į tas pievas. Atveda arklius –ogi nėr jau tų pievų! Tiktai vanduo kaip marios! Jie parjojęsako: – Jau užėjęs vanduo. Ir dabar Dusia kas metai pradedašėlt. Dejuoja. Ir vadina užtai Dusia, kad dejuoja. Kai Dusiasusilies su Daugų ežeru, nebedūsaus”.,,Kur dabar Dusios ežeras, senovėje buvo didelė pieva.Vieną kartą tenai mergaitė ganė gyvulius. Ji, varinėdamakarves, pasakė ant vienos: ,,Kur eini, Dusia?!” Vos tik ji taippasakė, pradėjo debesys ūžti, šniokšti. Iš debesų nusileidoežeras, viską paskandindamas. Sako, kad Dusia vėl išeis kadanors”.,,Vaikai meškeriojo Dusios ežere ir ištraukė antmeškerės siūlą. Ėmė už siūlo traukti – vanduo ėmėūžti, banguoti! Iš vandens pasirodė kryžius, paskui irbažnyčios bokštas. Vaikai būtų ištraukę bažnyčią.Tik staiga suriko pelėda. Vaikai išsigando, numetėsiūlą – vėl viskas prapuolė. Sako, Dusios ežerežmonės dažnai girdi varpus skambant, mato povandeniu raudonus mūrus…”Kai milžinai gyveno. Vilnius. 1969Tyrimų pradžia. Dar iš mokyklos laikų Lietuvos žemėlapyje prisimename trisryškius gretimus ir panašius pagal formą, rytų pusėn mažėjančius Užnemunės Dzūkijosežerus: Dusią, Metelius ir Obeliją. Garsusis mūsų geografas profesorius Steponas Kolupaila(1892–1964) 1927 metais rašė: ,,Pirmas bandymas Dzūkijos ežerus patirti atliktas pernai84