gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

intenduojamą objektą. Šioje veikloje retencija, vaizduotė, anticipacija ir atmintis yra tokie patsvarbūs percepcijai suprasti, kaip ir jutimo organų bei suvokiamo objekto priežastinis ryšys”(ten pat).Grįžtant prie gamtos, galima tvirtinti, kad jutimais suvokiamas peizažas, kalnas,akmuo tėra tik kopija, kurios negalima šimtu procentų susieti su suvokiamu objektu, ypač jei įpažinimo procesą ,,įsijungia” estetinio įspūdžio, sukauptų žinių, prisiminimų ir patirtiesveiksniai. Būtent todėl kietas, rausvas, labai didelis, ledyno iš tolimos šiaurės atridentasakmuo virsta ,,velnio neštu ir pamestu”, totemizmo ir pagonybės apeigas menančiu, menokūriniuose įamžintu Puntuku. O senvagių išvagotas ir pelkėtas upės slėnio praplatėjimasliaudies padavimų, teptuko potėpių, eilėraščių posmų, muzikos garsų, o vėliau ir moksliniųtyrimų dėka išgarsėja kaip prasmegusio Raigardo vieta. Be abejo, visos pasaulio tautos turidaugiau ar mažiau tokių kultūriniu–dvasiniu anstatu pažymėtų gamtos objektų. Mintysegalime pamodeliuoti (o gal net ir prisiminti), kas nutinka su tuo anstatu, kai etniniaigyventojai išnaikinami ar išvejami, senieji vietovardžiai pakeičiami naujais, o mitologinę arsakralinę vertę turėję akmenys, kalvos, medžiai pamirštami ar sunaikinami. Daug kas taipišnyko amžiams, kai kas liko senuose raštuose, kronikose. Visa mūsų (ir ne tik mūsų) kraštogamta, tiek natūralioji, tiek ir urbanizuotoji yra kultūros poveikio zonoje, kaip ir pati gamta,bene svarbiausioji kultūros formavimosi dalis. Nerasime Lietuvoje pamiškės ar kalvos, upelioar didesnio akmens, kurie nebūtų vietovės gyventojams priminę (simbolizavę) labai tolimąpraeitį ar visai nesenas artimųjų nelaimes, patirtus džiaugsmus. Gamtos objektas – kaipsimbolis, kaip signalas, kaip informacijos ,,nešėjas”. Tokiais gali būti iš kelionės namoparsineštas akmenėlis nuo aukščiausio Lietuvoje Juozapinės kalno, išraiškingos šaknies dalisiš Tyrulių durpyno, Punios šile surastas elnio ragas ar tik eglės skuja po grybavimo miške.Atsinešame tam, kad jie mums primintų kelionę, vietovę, gamtą. Bėgant laikui ir kraustantisiš būsto į būstą, senam ir sunkiai sergančiam žmogui šios mažos smulkmenos tampa labaireikšmingomis, gal net vieninteliu saitu su tėviške, jaunyste, su sunkiais išbandymų metais ardžiaugsmingais išgyvenimais. Ar ne menotyrininko Gyčio Vaitkūno mintis, kad gamtojesurasta įdomi šaknis yra jau meno kūrinys. Meno kūrinys dėl to, kad atrinko žmogus. Jeikompiuteris ar beždžionė prirašytų kalnus tekstų, tai turėtų būti žmogus, kuris atrinkinėtų.Būtų tas pats – atsitiktinė kombinacija sukeltų idėjiškumą, kurio nebuvo. Iš tikro, atkirstašaknis, atskeltas uolos luitas, surastas gintaro gabalas savo formomis yra atsitiktinės, tačiautam tikrose naujai sudarytose sąlygose (lentynoje tarp knygų, esant specialiam apšvietimui,kombinacijoje su kitais daiktais) gali virsti meno kūriniu, keliančiu estetinį pasigerėjimą, jaunekalbant apie galimą to daikto emocinį ,,krūvį” (prisiminimas, simbolis ir pan.).145