gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

išraiškingesnė kraštovaizdžio įvairovė, o taip pat ilgiau užtruko kai kurių geologinių procesų(glaciokarsto, solifliukcijos, dirvodaros ir kt.) vyksmas (19 pav.). Kiek mažiau šių galiūnųveiklos pėdsakų yra moreninėse lygumose ir visai retai – buvusių prieledyninių mariųlygumose (Nemuno žemupio, Dainavos ir kt.). Pastebėta, kad milžino personažas dažnesnisprie didelių upių (Nemuno, Neries, Šventosios) ir pamaryje. Įdomu tai, kad didesnė stambiųriedulių, paskelbtų net gamtos paminklais bei ištisų riedulynų–draustinių koncentracija, pagalturimą medžiagą, visai ,,nepagausino” tautosakos su velnių ar milžinų veikla. Tačiaupastebimos savotiškos velnių ir milžinų ,,sostinės”. Tai Salako, Dusetų, Anykščių, Kupiškio,Aukštadvario, Varnių ir kai kurios kitos apylinkės. Tris pirmąsias paminėtas apylinkes vienijaper jų žemes srovenanti Šventoji…Stebinantis senųjų mitologinių personažų ,,veiklos” sutapimas su geologinių procesų,vykusių prieš 12–8 tūkst. metų, arealais kelia daug klausimų. Ta proga tenka prisimintipoledynmečio paleogeografijos tyrinėtojo, paleogeografinės toponimikos Lietuvojepradininko doc. Algirdo Seibučio darbus. Būtent jis teigė, kad kai kurie vietovardžiaiLietuvoje galėjo atsirasti dar nykstančio ledyno pašonėje. Štai iš dažnai mūsų kraštepasitaikančių vietovardžių su šaknimi arba sudedamąja dalimi sal-, sala net 38 yra arba buvoholoceno laikotarpio ežerų, 31 – prieledyninių marių ir 8 – fliuvioglacialinių upių salomis(Seibutis, 1974). Dažnai pasitaikantis toponimas Dunojus atsirado prieledyninių mariųpakrantėse. Vietovardžiai su ava (Dainava) reiškė prieledyninių marių įlankas, Dainavosatveju – įlankas su bangomūša į akmenuotas pakrantes (Seibutis, 1976). Yra ir daugiauįdomių paleogeografinės toponimikos analizės pavyzdžių. Tačiau ir šiuo atveju, panašiai kaipir padavimuose, susiduriama su laiko problema. Ar galėjo šie toponimai atsirasti prieš 17–12tūkst. metų ir išlikti iki šių dienų? Ar gali indoeuropietiški vietovardžiai būti iš tokių tolimųlaikų? A. Seibutis tuo beveik neabejoja. Jis taip pat įsitikinęs, kad: ,,ledynmečio atgarsiailietuvių tautosakoje taip pat laikytini rimtais liudininkais, kad tiesioginiai mūsų protėviai yraatsikraustę į dar neapgyventą nykų Nemuno kraštą. Tuomet čia dar tebetirpo liekaniniailedkalniai, klostėsi žvyras, smėlis, molis, dramblinėjo mamutai. Slinko tūkstantmečiai,laipsniškai keitėsi kraštovaizdžiai, iš tų pirmųjų indoeuropiečių protautės medžiotojų ilgainiuiišsirutuliojo ir lietuvių tauta. Vadinasi, Lietuvos gamta ir žmonės yra glaudžios raidospagimdyta darni vienovė. Štai čia veikiausiai ir slypi lietuvių begalinio prieraišumo savoTėvynei šaknys” (Seibutis, 1992).Baigdamas velnių ir milžinų temą, noriu dar pabrėžti mano profesijos žmonių –geologų savotišką simpatiją velniui, iš dalies įkūnijusiam galingo požemio valdovo ir žemėspaviršiaus kūrėjo personažą lietuviškojoje mitologijoje. Dar 1983 metais Vievyje esančiamLietuvos geologijos muziejui elektrėniškis dailininkas Adulis Medžiūnas iš ąžuolo išdrožė 244