gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Šiandieninis šių apylinkių paviršius – tai paskutiniojo mūsų kraštą dengusio ledyno, jotirpsmo vandenų ir Šventosios upės veiklos rezultatas. Šių trijų galingų jėgų sukurtos reljefoformos vėliau buvo šiek tiek erozinių ir denudacinių procesų ,,draskomos” (griovos, raguvos,senvagės, skardžiai ir kt.) bei lyginamos (šlaitų lėkštėjimas, ežerėlių ir senvagių pelkėjimas).Č. Kudaba, išnagrinėjęs Aukštaičių aukštumos sandarą ir morfologiją bei sudaręs regionoglaciomorfologinę schemą, Anykščių apylinkėse ,,įžiūrėjo” greta viena kitos esančiaspaskutiniojo apledėjimo Baltijos stadijos Pietų Lietuvos ir Vidurio Lietuvos fazių(stabtelėjimų) metu sukrautas riedulingas moreninių kalvų grandines (1983) (19 pav.). Tikviena jų (Pietų Lietuvos fazės) dabar yra kairiajame Šventosios krante, o kita – dešiniajame.Vidurio Lietuvos fazės metu (prieš 14 500 metų), spustelėjus šalčiams, ledyno pakraštys šioseapylinkėse tęsėsi iš pietų į šiaurę, ties Anykščiais ,,įsiremdamas” į senesnės fazės morenineskalvas. Būtent per šias kalvas tirpsmo vandenų perteklius senesnėje Leliūnų dubumojeprasiveržė pietų link, tuo pradėdamas Šventosios poledynmetinio slėnio formavimą. Vėliau,ledynui traukiantis iš Lietuvos ir kylant nuledėjusiai teritorijai bei atitinkamai žemėjantNemuno ir Neries lygiui ir atsirandant upės aukštupiui, plačiame Šventosios slėnyje susidarėbent keturios viršsalpinės terasos žemėjančios vagos link ir žema salpinė (užliejama) terasa(25 pav.).Garsiosios gamtos įžymybės – Puntukas, Puntuko brolis, Karalienės liūnas,Daumantų, Vetygalos, Gilių, Šlavės ir kitos atodangos yra daugiau ar mažiau susijusios suŠventosios erozine veikla. Apie atodangas jau kalbėjome, tai dabar prisiminkime kitus gamtospaminklus.Puntuko akmuo, gavęs garsaus senovės karvedžio vardą, daug metų buvęs didžiausiuLietuvoje akmeniu ir šiuo metu nusileidžiantis tik Puokės (Skuodo raj., Barstyčių apyl.)galiūnui, tūno IV viršsalpinės terasos (16–20 metrų virš upės lygio) ,,įsiklinijimo” į slėniošlaitą vietoje, kairiajame Šventosios krante, prie Dvaronių kaimo (26 pav.). Šio amfiboliniobiotitinio granito (rapakivio) matoma dalis iškilusi 5,7 metrus virš žemės paviršiaus ir yra7,54 metrų ilgio ir 7,34 metrų pločio. Perimetras ties žemės paviršiumi yra 21,39 metrai.Žinant, kad daugumą mūsų krašto riedulių suapvalino ledynai, galima spėti Puntuką esantpanašiu į rutulį, kurio skersmuo artimas pločiui. Tokiu atveju, Puntuko tūris būtų apie 150kubinių metrų, o svoris – apie 400 tonų (o ne 265 tonos, kaip dažnai rašoma literatūroje).Puntukas yra savotiškai ,,trigubas” paminklas – geologijos (gamtos), archeologijos ir dailės.Meninę vertę jam suteikė 1943 metais skulptoriaus B. Pundziaus (1907–1959) pietiniameakmens šone iškaltas garsiųjų mūsų lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno bareljefas su jų testamentolietuvių tautai ištrauka. Tuo pačiu tai ir respublikinės reikšmės archeologijos paminklas,55