gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

kita kryptimi. Deja, šiandieninė piliakalnių geomorfologinė situacija vargu ar leistų taipadaryti bet kuria norima kryptimi ar visam kraštui iš karto. Jeigu kai kurie piliakalniai yraaukštose ir iš toli matomose vietose arba didelių ir plačių upių ar ežerų pakrantėse, tai dalis jųtūno pasislėpę mažesnių upelių slėnių dugne arba apsupti pelkių ir aukštesnių kalvų.V. Vaitonis mano, kad tai tik šiandieninė situacija, o praeityje šie dabar ,,nematomi”piliakalniai yra buvę gerokai aukščiau. Juos nugramzdino, o kitus net iškėlė, neotektoniniai(dabartiniai) žemės plutos judėjimai. Tai, žinoma, objektyvūs gamtos procesai, kurie nekeliaabejonių. Abejones kelia tik kiek didoka šių judėjimų amplitudė per palyginti trumpągeologinį laikotarpį. Gal paprasčiau būtų šalia tokio ,,pasislėpusio” piliakalnio, kur nors šaliaslėnio, pakilumoje žvalgymuisi ir signalų perdavimui įsirengti žvalgakalnį su bokšteliu ar bejo. Bet kuriuo atveju, V. Vaitonio nuomone, aiški šios jo hipotezės tikrinimo kryptis, o būtent,iki šiol nežinomų (arba pamirštų) piliakalnių paieška tose piliakalnių menamo tinklo vietose,kur jų dar trūksta. Jų arba panašių į juos objektų suradimas galėtų patvirtinti šią hipotezę.Apskritai, skirstant piliakalnius pagal geomorfologinę padėtį matyti, kad paupiuose irpaežerėse jų yra apie 590 (69 %). Kiti piliakalniai (trečdalis) stūkso kalvų masyvuose, lygumųplotuose, dažniausiai iš kelių pusių juosiami pelkių, gal kada buvusių ežerėliais. Grįžtant priepaupiuose ir paežerėse esančių piliakalnių, reikia pabrėžti, kad aiškiai vyrauja pirmieji. Jų yraapie 504 (59 %) visuose Lietuvos regionuose. Nors ir čia yra tam tikro sąlygiškumo, ypač, kaiupeliai yra labai menki, tekantys per pelkėtą vietovę. Prie ežerų iš viso priskaičiuota apie 86piliakalnius (10 %), iš kurių didesnė pusė (net 54) yra Aukštaitijoje. Dzūkijoje, kartu su Trakųir Lazdijų rajonais, tokių yra apie 23, o mažiausiai Žemaitijoje – tik 9. Nors ir čia yra šiokiotokio neapibrėžtumo, ypač, kai piliakalnis yra ne paežerėje, bet kiek tolėliau (150–300 m)arba paežerėje prie upelio žiočių. Tačiau tokių atvejų nedaug ir jie bendro vaizdo iš esmėsnekeičia. Kaip matome, šiokių tokių skirtumų piliakalnių paplitime atskiruose kraštoregionuose yra. Tai, žinoma, lėmė kraštovaizdžio ypatybės (slėniuotumas, ežeringumas,kalvotumas ir pan.) ir senųjų Lietuvos gyventojų poreikiai ūkininkavimui bei savigynai. O tai,savo ruožtu, turėjo įtakos kai kurių mitologinių vaizdinių įsitvirtinimui, padavimų išlikimuiiki mūsų dienų.40