gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Archeologiniai radiniai ir jų paplitimas. 1974–1978 metais Lietuvos visuomenėsulaukė didelio darbo – ,,Lietuvos TSR archeologijos atlaso” I–IV tomų su žemėlapiųpriedais. Atlaso sudarytojai išties atliko didžiulį darbą. Buvo surinkta visa medžiaga apieLietuvos muziejuose ir įvairiuose rinkiniuose bei kolekcijose esamus eksponatus, patikrintisenesnėje archeologinėje literatūroje (knygose, straipsniuose, ataskaitose, įvairiuoseužrašuose) užfiksuoti duomenys. Kalbant apie šio atlaso I tomą, redaguotą žymios mūsųarcheologės habil. dr. Rimutės Rimantienės ir skirtą akmens ir žalvario amžiaus paminklams,aprašyta ir žemėlapiuose pažymėta šimtai archeologinių paminklų. To meto politinėmissąlygomis nebuvo galima skelbti tikslesnės kartografinės medžiagos, o ir platesni vietoviųaprašymai buvo labai sutrumpinti. Tačiau, nežiūrint šių trūkumų, atlaso vertė didelė. Vartant Itomo žemėlapių priedą matyti, kad akmens ir žalvario amžiaus paminklai, nors ir netolygiai,yra išsibarstę po visą kraštą (18 pav.). Ypač daug jų koncentruojasi Pietų Lietuvoje, Nemunoslėnyje aukščiau Vilkijos, o taip pat Neries ir Šventosios slėniuose, Aukštaičių ir Žemaičiųaukštumose, pajūryje, tarp Panevėžio ir Vabalninko… Reikia manyti, kad šiuo metu yražinoma dar daugiau to amžiaus archeologinių paminklų, tačiau vargu ar jie bekeičia bendrąpasiskirstymo vaizdą. Paleolitinio tipo darbo įnagiai yra paplitę Pietų Lietuvoje, Nemunoslėnyje aukščiau Vilkijos, Šventosios ir Neries žemupyje, o taip pat pajūryje prie Klaipėdos.Mezolito pėdsakai taip pat koncentruojasi Pietų Lietuvoje, Nemuno, Neries slėniuose,Šventosios ir Nevėžio žemupyje, o taip pat pavienėse vietovėse pajūryje prie Būtingės,Vyžuonų apylinkėje prie Luknos ežero, Karsakiškio ir Inturkės apylinkėse. Dar plačiauLietuvoje paplitę neolito, tuo labiau žalvario amžiaus paminklai.Pastarųjų metų akmens amžiaus archeologinių paminklų kartografavimas ir tyrimasPietų Lietuvoje atskleidė ypač didelę šių paminklų koncentraciją atskirose vietovėse (Akmensamžius Pietų Lietuvoje, 2001). Buvo detaliau kasinėjamos ir aprašomos jau žinomosarcheologinės stovyklavietės ir taip įvertinta net 230 archeologinių paminklų. Krenta į akislabai didelė stovyklaviečių koncentracija prie vienų ir tų pačių vandens telkinių. Pavyzdžiugali būti Dūbos, Pelesos, Grūdos, Glūko, Glėbo, Varėnio, Veisiejo, Dusios ir kitų ežerųpakrantės, Nemuno slėnis prie Merkinės, taip pat Ūlos, Katros, Varėnio, Zapsės ir kitų upeliųterasos. Įdomu tai, kad daug senųjų gyvenviečių egzistavo labai ilgą laiką. Todėl kai kurios išjų datuojamos ilgais laikotarpiais. Pavyzdžiui, dauguma Katros archeologinių paminklų yradatuojamos mezolitu–neolitu, Margių 1-ji prie Dūbos ežero – paleolitu, mezolitu, neolitu iržalvario amžiumi, Dusios ežero 9-ji – paleolitu–mezolitu, Varėnės upės 2-ji – paleolitu,mezolitu ir neolitu, Zapsės upelio 1-ji – mezolitu ir neolitu–žalvario amžiumi ir t. t. Vienameiš tolimesnių knygos skyrių, aprašydami Didžiųjų Sūduvos ežerų grupę (,,Metelys ir josesės”), mes daugiau dėmesio skirsime Dusios ežero archeologiniams paminklams.35