gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

amžiaus archeologiniuose paminkluose, nors lyginant su visu geležies amžiumi, šiamelaikotarpyje jų daugiausia, ypač pajūryje. Kaip rašo Algirdas Varnas, daugiausia IX–XIIIamžiaus gintaro dirbinių rasta laidojimo paminkluose (Varnas, 1978). Tai amuletai, įvairūskaroliai, verpstukai, kabučiai, plokštelės, peiliukai, pakabučiai, kaušeliai, o taip pat neaiškiospaskirties dirbiniai. Mokslininkas padarė labai svarbią išvadą, kad gintaro apdirbimotradicijos, sukurtos mūsų protėvių dar neolite, išliko per visą geležies amžių ir randa atgarsįnetgi mūsų dienomis.Įdomu, ką gi rašė apie baltus gintaro pirkėjai iš tolimų kraštų. Štai Publijus KornelijusTacitas apie 98 metus savo veikale ,,Germanija” tarp daugelio pastebėjimų pateikia irtokį: ,,Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačioje jos pakrantėje vieninteliai iš visų renkagintarą, jų pačių vadinamą g l e s u m. Kokia jo prigimtis ir kaip jis atsiranda, jie, būdamibarbarai, netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūrosišmetamų daiktų, kol mūsų prabangos troškimas suteikė jam vardą. Patys gintaro nevartoja:renka tokį, kokį randa, parduoda neapdirbtą ir ima užmokestį stebėdamiesi. Tačiau nesunkusuprasti, kad tai medžių sakai, kadangi jame neretai persišviečia įklimpę į skystį kažkokievabalai ar vabzdžiai, kurie greit stigstant, taip ir liko jame. Manyčiau, kad tankiu girių irmiškų, išskiriančių smilkalus ir balzamą, esama ne tik nuošaliose Rytų vietovėse, bet irVakarų salose bei žemėse ir kad karštos saulės spindulių išspausti skysti medžių sakai teka įartimiausią jūrą, o smarkios audros išmeta juos į priešingą krantą”.Šiandien manoma, kad gintaras senovėje, greičiausiai, buvo renkamas, nors negalimaatmesti ir kasimo galimybės. Pavyzdžiui, kaimynėje Baltarusijoje Gardino srityje yra surastosvėlyvojo neolito–žalvario laikotarpio titnago kasyklos, kurių gylis siekia 4–5 metrus. Žinoma,išmetamo į krantą gintaro buvo nemažai, ypač audrų metu. V. Katinas mano, kad neolito iržalvario amžiais išmetamo gintaro kiekis mūsų pajūryje per metus turėjo būti apie 80–100tonų. Štai 1862 metais ties Palvininkais (dab. Jantarnas) per naktį surinkta 2 tonos šiomineralo, o 1914 metais ties Riaušiais – 870 kilogramai. Šiais laikais jūros išmetamo gintaroDanijoje surenkama 30–50 kilogramų per metus, Vokietijoje – 100–150, Lenkijoje – apie200, Lietuvoje – 600–800, Latvijoje – 100–200 kilogramų (Katinas, 1983). Autorius visiškaiteisus, rašydamas, kad tai gerokai mažesni skaičiai negu turėtų būti iš tikrųjų, nes dauggintaro surenka mėgėjai, kuris į apskaitą nepakliūva. Tad ar verta abejoti Masilijos pirklioPitėjaus (apie 325 m. p. m. e.) įspūdžiais iš kelionės po Baltijos ir Šiaurės jūros pakraščius,konkrečiai po Abalos salą, kur gintaro buvę tiek daug, kad vietiniai gyventojai jį vartojękurui. Kodėl gi ne?Gintaro rinkimas – tai atskira tema, verta atskiros knygos. Kaip rašo F. Tiškus, sulaiku jau nebepasitenkinama išmestu į krantą gintaru, prasimanyta jį semti įsibridus, gaudyti iš75