gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

aida per pastaruosius kelis tūkstančius metų. Man, kaip geologui, buvo įdomu žvilgterėti į šiųpaminklų paplitimą geomorfologiniu požiūriu.Kas lėmė piliakalnių gausumą aukštumose ir paupiuose, turbūt, nesunku atsakyti – beabejo palankesnės įsikūrimui gamtinės sąlygos: reljefo suskaidymas aukštumose bei upiųslėnių ir ežerų dubenų šlaituose, sausesnės vietovės, lengvai prieinami vandens telkiniai. Tuotarpu molingos ir priemolingos lygumos Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje pasižymėjo šlapiais,sunkiai įžengiamais mišriais ir lapuočių miškais. Tai ir lėmė gerokai retesnį piliakalnių tinkląjose. Smėlingose Kazlų Rūdos, Rūdninkų apylinkėse, Druskininkų–Varėnos ruože, kurvyrauja vėjų supustytas kopų reljefas, piliakalniams atsirasti taip pat nebuvo gerų sąlygų.Miško iškirtimas bei velėnos suardymas nestabiliose kopose sudarydavo sąlygas lakaussmėlio pustymui. Tai, žinoma, trukdė piliakalnių atsiradimui, o taip pat jau įsigalinčiaižemdirbystei. Be to, skurdesnė pušynų gyvūnija nelabai viliojo senovės medžiotojus.Būtų logiška manyti, kad piliakalniais turėjo būti aukščiausios krašto kalvos. Taip yraŽemaitijoje, kur piliakalniais buvo tose vietovėse aukščiausios Medvėgalio (234 m), Šatrijos(227 m), Girgždūtės (228 m), Žąsūgalos (209 m), Moteraičio (Burbiškių) (217 m) ir kitosmoreninės kalvos. Kiek kitaip yra Aukštaitijoje, kur Juozapinės (292 m), Nevaišių (289 m),Būdakalnio (Ažušilės) (285 m), Gedanonių (257 m) ir kai kurios kitos aukščiausios kalvosnėra žinomos kaip piliakalniai. Gal ilgesniam įsikūrimui jos buvo per daug aukštos, plačios irlėkštos, savaip nepatogios, nutolusios nuo vandens telkinių… Greičiausiai, tokios iškilusiosvietos tarnavo žvalgakalniais, įvairių sutartinių ženklų (liepsnos fakelo, dūmų stulpo)perdavimui toliau ir žemiau buvusioms piliavietėms.Ta proga negaliu nepaminėti žymaus mūsų krašto žemės paviršiaus tyrinėtojo,geologinio kartografavimo specialisto Vinco Vaitonio požiūrio į piliakalnių išsidėstymąLietuvoje ir gretimų šalių pakraščiuose. Per daug nesigilindamas į šių archeologinių paminklųnaudojimo laikotarpį bei galimą paskirtį, jis įžiūrėjo palyginti taisyklingą tinklinį jųišsidėstymą mūsų krašte. Anot jo, šis piliakalnių tinklas turėjo dar vieną svarbią paskirtį – taisignalo perdavimas visam kraštui ar tik norima kryptimi nelaimės (užpuolimo ir pan.) atveju.Deglo šviesa naktį ar dūmų stulpas dieną būdavo perduodami iš piliakalnio į piliakalnį suvienokia ar kitokia žinia. Būtų galima paminėti vieną ,,pilnesnę” piliakalnių, nutolusių vienasnuo kito per 5–25 km, grandinę, kuri kerta Lietuvą nuo Lenkijos pasienio iki Latvijos. TaiElveriškių (Lazdijų raj.), Bambininkų (Alytaus raj.), Pabrasčių, Birštono, Paverknių irPaukščių (Prienų raj.), Burčiakų ir Buivydonių (Kaišiadorių raj.), Latvių (Trakų raj.),Kernavės ir Laužiškio (Širvintų raj.), Ambraziškių, Malkėsto ir Kulionių (Molėtų raj.),Kuktiškių, Kačiūnų, Kalvių ir Utenėlės (Utenos raj.), Degučių (Zarasų raj.) didesniejipiliakalniai. Mūsų laikais net būta bandymų pakartoti tokį signalo perdavimo būdą viena ar39