gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

archeografijos komisija (1867, 1872, 1879)” (ten pat, 1997. 1 t. 350–352 p.). Suomiųmokslininkas A. R. Niemis (1869–1931) studijoje ,,Iš lietuvių tautosakos” (1928 m.) taip patrašė, kad jau senosiose kronikose lietuvių šventyklos užfiksuotos įvairiose vietose – Nemunoir Nevėžio santakoje, Raseiniuose, Palangos girioje, Šatrijos kalne ir kitur. Remdamasis XVIamžiaus liudijimais, jis mini, kad tuo metu ,,Miškuose gyvenantys žemaičiai grįžo priePerkūno garbinimo, ir ant Šatrijos bei Palangos kalvų uždegė šventas ugnis” (ten pat, 2 t. p.268). Kaip matome, Žemaitijos pasididžiavimas ir puošmena – Šatrija – nuo seno buvo tiekvietinių gyventojų, tiek ir svetimtaučių akiratyje. Ji buvo pernelyg aukšta ir išvaizdi, kad liktųnepastebėta. Kaip gi ji tokia atsirado ir kaip žmonės ją pastebėjo?Būtų galima pradėti nuo L. A. Jucevičiaus dar 1842 metais paskelbto, gal kiekromantizuoto padavimo apie milžino Alcio žmoną Jauterytę, kuri gindama kraštą nuo priešų,žuvo viename kare. Jos gedėdamas vyras iš pajūrio atnešęs dvi pirštines smėlio ir supylęs antjos palaikų. Taip atsiradęs kalnas, senovėje vadintas Jauterytės kapu. Nors mokslininkai irabejoja šio padavimo autentiškumu, šiaip ar taip, jis labai artimas savo pagrindine idėjakitiems žemaičių padavimams apie garbinguosius milžinus. Kraštotyrininko JonoAndriusevičiaus vadovaujami mokiniai 1970 metais užrašė keletą padavimų apie tai, kadkalno vietoje stovėjusi bažnyčia, kurią dėl įvairių priežasčių krepšiais užpylė milžinai arbaraganos. O bažnyčiai supuvus, kalnas įlinko. Dėl vardo kilmės taip pat iki galo nesutariama.Šatrija´ (tarminė forma – Ša`trėjė`) siejama su tokiu pat upelio pavadinimu Luokėsapylinkėse. Kaip rašė 1988 metais V. Grinaveckas, tokį pat vardą turi ir dar keli kalnai,esantys netoli Krakių (Šatrija`) ir Surviliškio (Šātrija) (Kėdainių rajonas). Visų minėtųvietovardžių šaknis Šatr- sietina su apeliatyvu ,,šatra”. Šatros – nukirstos ir sukapotos medžiųšakos, vartojamos kūrenti arba kartelės šiaudams prispausti, arba, paprasčiausiai, kartys. Galibūti, kad kalnai pavadinti Šatrija todėl, kad ant jų buvo deginamos šatros, o galbūt, jomisbuvo kūrenama šventoji ugnis. Tačiau M. Daškus (1988 m.) polemizuodamas teigia, kadkalno pavadinimas susijęs su žemaičių bendriniu daiktavardžiu ,,šatrija”, reiškiančiu ,,piktobūdo, pašėlusi, nesugyvenama; smarki, judri moteris” ir nurodo Lietuvių kalbos žodyną(Lietuvių kalbos žodynas, XIV, 544). Taigi, galima rinktis…Gamtamokslinių tyrimų apžvalgą pradėsiu nuo žymaus geologo, ledynmečiųgadynės tyrinėtojo dr. Vytauto Vonsavičiaus (1929–1991) paskelbtos publikacijos ,,Šatrijosgelmių legenda” (Vonsavičius, 1973). Remdamasis Šatrijos kalvos žemesniojoje (vakarinėje)viršūnėje išgręžto 236,6 metrų gręžinio pjūviu, jis labai detaliai atkūrė geologinę raidą nuotriaso periodo (31 pav.). Būtent į šio periodo pradžios nuosėdas ir įsigręžė šis gręžinys. Tairaudonos spalvos moliai, nusėdę nepastovaus druskingumo jūroje prieš 250 mln. metų. Pjūvisparodė, kad tarp ankstyvojo triaso ir vėlyvosios juros būta ilgos stratigrafinės pertraukos (nėra61