gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

liepos mėnesį. Nuvažiavo į Metelius grupė mūsų profesorių ir tyrinėtojų, rado prieglaudą pasMetelių kleboną ir mokykloje, kur buvo improvizuotas bivuakas. Ištisomis dienomis važinėjovaltimis ir vaikščiojo krantais įvairūs specialistai ir dirbo savo darbą. Geografai matavoežerų gilumą, botanikai tyrė pakraščių ir vandens augmeniją, vad. Planktoną, hidrografaimatavo upelių vandens greitį ir debitą, fizikai darė optinius ir meteorologinius stebėjimus.Dar vienas tyrinėtojas sėdėjo prie ežero kranto ir dirbo teptuku; tai dailininkasŽmuidzinavičius, kuris gražiomis spalvomis atvaizdavo Metelio ežerą, skalbėjas, Meteliųbažnyčią; jo paveikslais buvo galima gėrėtis dailininkų parodoje Kaune.Lauksime, kad pirmas nedrąsus mokslininkų ir dailininkų kooperacijos bandymasįtrauks krašto mylėtojus į mūsų gamtos tyrimo ir pažinimo darbą, o tuo tarpu teikiameskaitytojams keletą grąžių paveikslų” (t.y. fotonuotraukų – V. B.) (Kolupaila, 1927).Iš tikrųjų, įdomi kooperacija, tiksliau – bendradarbiavimas, labai atitinkantis pateiktosskaitytojui knygos bendrąją dvasią. Be abejo, bendradarbiavimas nebūtinas tuo pat metu (norstai labai smagu), svarbu, kad mokslinio ir meninio tyrimo objektas būtų tas pats. DidiejiDzūkijos (kartais vadinami Didieji Sūduvos, Užnemunės ar Pietų Lietuvos) ežerai vėliau darne vieną kartą buvo mokslininkų tyrinėti. Įdomu tai, kad būtent visi trys kartu, tarsi būtųneatsiejami… 1960 metais visi trys ežerai su apylinkėmis buvo paskelbti landšaftiniudraustiniu, o 1992 metais išplėtus jo ribas – valstybiniu Metelių regioniniu parku. Ne visižino, kad šie ežerai priklauso skirtingų upių baseinams. Iš Dusios ištekanti Spernia per Simnoežerą nuskuba į Žuvintą, o iš jo jau Dovinės upeliu jos vandenys nuplukdomi į Šešupę. IšMetelio ištekanti Metelytė, o iš Obelijos – Obelytė susiliejusios į Peršėkę ties Balbieriškiuįteka į Nemuną.Vartant pirmųjų dviejų pokario dešimtmečių mokslinius darbus ežerotyros klausimaismatyti, kad šiais ežerais domėjosi ir apie juos rašė geologai ir geografai Č. Pakuckas,K. Bieliukas, A. Basalykas, J. Kriščiūnas, A. Garunkštis, A. Stanaitis, I. Klimkaitė,M. Vasiliauskienė ir kt., biologai K. Regelis, T. Ivanauskas, A. Mačionis, J. Maniukas,R. Krotas, M. Valius, I. Gasiūnas, A. Minkevičius ir kt. Tačiau apie šių ežerų kilmę drįsorašyti tik geomokslų atstovai. Česlovas Pakuckas (1892–1965), tyręs Sūduvos aukštumosreljefą, Dusios, Metelio ir Obelijos ežerų atsiradimą siejo su besitraukiančio ledyno dugninėsmorenos ,,užtvertu” vandeningu pažemėjimu iš šiaurės pusės. Kazimieras Bieliukas (1901–1991) šiuos ežerus laikė guoliniais, t. y. atsiradusiais milžiniškų ledo luistų išgulėtose irvandens pripildytose daubose. Tačiau šie teiginiai tebuvo hipotezių lygyje. Tik 1959 metaispo detalesnių tyrimų A. Garunkštis ir A. Stanaitis ryžosi nuodugniau aptarti Dusios, Metelio irObelijos ežerų kilmės klausimą (Garunkštis, Stanaitis, 1959). Jie nustatė, kad ledynuitraukiantis iš Pietų Lietuvos, jo vietoje likdavo rinos (nuo vok. rinne – latakas). Dažniausiai85