gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

1968), L. Bičiūnaitės (piešinys, 1960) ir kiti kūriniai (36 pav.). Savo posmus Šatrijai skyrė netik Maironis, bet ir S. Anglickis (1978), K. Bradūnas (1985), A. Bogdanas (1991),B. Baltrušaitytė (1989), M. Černiauskas (1986, 1992). Per daug nebrisdamas į meninėskūrybos lankas, pacituosiu keletą mūsų poeto Eduardo Mieželaičio posmų iš proza parašytospoemos ,,Šatrijos legenda” (Mieželaitis, 1974):,,Čia ne kalnas: čia gotiškos žvaigždžių varpinės varpas, kuriskadaise, pririštas baltom debesų juostom, sūpavosi į visas puses ir, linksmaimėtydamas auksinę šerdį, plačiai plačiai skambėjo……Lėtu žingsniu tolsta moteris – žila kaip pati Senovė, kaip Istorija…Ir ją visursutiksim – einančią visais keliais, sustojančią prie kiekvieno aukštesnio aržemesnio kalno, milžinkapio, kovos lauko daubos……Ją sutikau čia, šio kalno papėdėje, nes stovėjau suakmenėjęs, pavirtęsvasaros kvapų balzamo užbalzamuota mumija, nes laikas, kuris šalia manęsstovėjo, taip pat buvo suakmenėjęs, o po mūsų kojomis gaudė ir skambėjošis iš gotiškos žvaigždžių varpinės žemėn nukritęs varpas, žmonių dabarŠatrijos kalnu vadinamas.Šitas kalnas ne pats aukščiausias žemėje – yra ir aukštesnių. Bet nuo šitokalno gali apžvelgti labai tolimus mūsų pačių gintarinius akiračius. Ir todėlmums Šatrija – aukščiausias kalnas…”Juodkrantė ir gintaro kelias,,… Perkūnas, sužinojęs apie tuos slaptus susitikinėjimus,užsirūstino baisiai, kad deivė išdrįso pamilti mirtingąjį. Ir kaivieną kartą valdovė grįžo į savo rūmus, jis sviedė iš dangaussavo perkūną, kuris, perskyręs jūrų vilnis, trenkė į valdovėsnamus, ją pačią užmušė, o gintaro rūmus į gabaliukus sudaužė.O žvejį prikaustė jūros dugne prie uolos ir jam prieš akis padėjojo meilužės kūną, į kurį turi amžinai žiūrėti ir apraudoti savonelaimę. Užtat dabartės, kai vėtros įsiūbuoja jūros vilnis, girdėtiaimanos iš tolo – tai vargšas žvejys aimanuoja; o vanduo išmetagabalėlius gintaro – tai Baltijos valdovės rūmų trupiniai”L. Jucevičius. Kai milžinai gyveno.Vilnius. 1969,,Kai Neringai sukako aštuoniolika metų, išsipildė burtininkųpranašavimai. Kur tik Neringa ėjo, visur ji laimę nešė (…). Garsasapie Neringą paplito po visas šalis, ir daugelis aukštų bei stipriųkunigaikščių troško jos rankos. Tačiau ji nutarė pasirinkti tik tą, kurisnuo salos skersai marių numes akmenį į Šventąjį krantą. Skubėjosavanoriai, lenktyniavo, kol pagaliau ši laimė teko pačiam Šventosiospilies valdovo sūnui. Jis tapo Neringos sužieduotiniu.Greit po to pakilo iš vakarų didelė audra, kuri tęsėsi bepaliavos trylika metų. Baltija išmetė į krantą daugybę smilčių, kurias67