gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

tonas sveriantį bareljefą tema ,,nešė velnias akmenį…”, o vilnietis dailininkas Ričardas Zovė1990 metais sukūrė Lietuvos geologų sąjungos emblemą, kur puikuojasi stilizuotas galiūnassu puse Žemės rutulio ant pečių, primenantis tautosakinį velnią su milžinišku akmeniurankose (20 pav.)Ežerų atsiradimas – kita įdomi ir dažna tema padavimuose, aiškinančiuose atskirųgamtos objektų kilmę. Jei tik vieną kitą delne atnešė iš jūros (Masčio ežeras) ar priverkėmilžinas (Bulėnų ežeras), iš kaušelio netyčia išpylė velnias (Kaušelio ežeras), tai dauguma jųyra atsiradę prasmegusių bažnyčių ir dvarų vietoje ar debesiu nusileido, atspėjus vardą.Kartais prasmegimai įvyksta ką nors prakeikus (Vėlio ežeras) ar už blogus darbus savotiškainubaudus tuoj po mirties (Dusios ežeras). Ne visada pasakoma, kodėl ežeras nusileido antkokio nors miesto ar bažnyčios. Lūksto ežeras, matyt, netyčia užliejo senuosius Varnius subažnyčia. Kai kurie ežerai garsėja į juos įkritusiais ledu vežtais ar vėjų nupūstais varpais,kurie ir dabar kartais skamba (Sartų, Saločiaus ežerai). Daug padavimų apie debesiuatskridusius ir nusileidusius žemėn ežerus. Tačiau tam reikėjo kai kurių sąlygų. Vyraujantisąlyga – tai netyčinis, rečiau sąmoningas ežero vardo atspėjimas (Dusios, Rimiečio, Vištyčio,Anykščio, Kapstato, Platelių, Krokų lankos, Vilkokšnio, Kalvių, Masčio ir kt. ežerai). Kaikuriuose padavimuose atsiranda keisti personažai (vokietukas, ponaitis, burliokai, ,,kokia taimoteris”, ,,kažkoks balsas”), kurie iš anksto žmones įspėja apie būsimą svečią (Platelių,Paršežerio, Kapstato ir kt.). Gal tie personažai – tai įvairiai vadinami to paties velniopavidalai? Kartais prieš atskrendant ežerui matomas jautis arba iš anksto žinoma, kad reikiavadinti jaučio vardu (Krokų lankos, Rimiečio, Bulėnų ežerai). Dar dažniau prieš nusileidžiantežerui ant žemės, vietovę išknisa arba išguli kiaulė, paršas, kuiliai ar šernas (Platelių,Paršežerio, Kašučių, Lūksto, Draudenių ir kt.). Apie vieną ir tą patį ežerą yra net keli skirtingipadavimų variantai. Labai įdomūs tie padavimai, kuriuose pasakojama apie ežerų,,keliavimą”. Pavyzdžiui, Dusia atėjo per Lazdijų upę ir Lazdijų balas, prie Lenkijos palikusisavo dukrą Galadusę, dar vadinama Mažąja Dusia, Galadusiu. Salotės ežeras atėjo perRatnyčią, Ratnyčėlės upelį, Latežerį ir Nemuną. O Kašučių ir Kurėnų ežerai atėjo iš netolimųdurpynų, kur nebeliko vandens. Samaninės pelkės vietoje buvęs ežeras nuėjo prie Anykščių, otie patys Anykščiai yra buvę Rubikių ežero vietoje. Palyginti nedaug ežerų, kurie dėl vienokiųar kitokių priežasčių yra ištekėję iš požemio (Dyvičio, Dubinio, Krokų lankos, Rimiečioežerai), o taip pat atsirado iš mažo upelio vandens (Žirnajų ežeras).Štai tokie mano pastebėjimai. O kaip gi ežerų kilmę padavimuose vertina tautosakostyrinėtojai? B. Kerbelytė savo knygoje ,,Lietuvių liaudies padavimai” rašo, kad užrašyta net244 siužetiniai variantai apie keliaujančius 127 ežerus ir ežervietes (pelkes) (Kerbelytė, 1970).Panašūs padavimai apie ežerų keliavimą debesies pavidalu žinomi mūsų kaimynų latvių ir45