gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

septyniolika valandų, jeigu tos valandos, tie stebėjimai jam bus tik žiovulingas darbas.Susižavėjimas – štai labai dažna ornitologo būsena. Ir tasai susižavėjimas daugeliui,,pašauktųjų” mokslininkų tikriausiai prasidėjo labai anksti, nepriklausomai nuo to, ar tėvaską parodė, ar ko neparodė” (Gudavičius, 1985). Štai čia stebėtojo ir tyrinėtojo aistra virstaestetiniu pasitenkinimu, kuris ,,atperka” visus darbo ir buities nepatogumus. Juk būtent taipmokslinės žinios apie Žuvinto gulbes, Čepkelių raistą, Kuršių nerijos kopas atėjo į mūsųknygas ir vadovėlius, į mūsų širdis ir protus.Ar yra žinojimo estetika? O gal žinios praturtina estetinį suvokimą? Mokslininkas irpoetas Alis Balbierius įsitikinęs: ,,Gamtos šedevrų vertę tik sąlyginai galime prilygintididžiausių meno šedevrų vertei. Senas ąžuolas, drugelis, elnias, balų vilkdalgis, kaip rūšys,yra milijonus metų kurti kūriniai. Jie išbaigti tik dabar, mūsų akyse. Iš tikrųjų čia, kaip irmene, galioja žinoma Mišlė sentencija, tiksliau, tik pirmoji jos pusė – ,,meno kūrinys niekadanepabaigiamas, jis tik paliekamas”. Gyvosios gamtos kūriniai taip pat niekada nepabaigiami.Jie tebekuriami, tik tas procesas mums sunkiai pastebimas – dėmė ant drugelio sparno argeltono vilkdalgio žiedo forma yra tobulintos, šlifuotos milijonus metų. Ta kūryba tebevykstair dabar, vyks ir po mūsų. Kiekviena rūšis – gyvybės stebuklas. Todėl drugelis, vilkdalgis,erelis dangaus mėlynėje estetiškai mums turėtų reikšti daugiau negu meno šedevras. Be jų irmilijonų kitų gyvybės formų net genialiausio žmonijos meistro ranka nebūtų geniali”(Balbierius, 1988). Ši mintis kažkuo panaši į garsaus amerikiečių gamtininko Oldo Leopoldo(1887–1948) pastebėjimus, išsakytus daugiau nei prieš pusšimtį metų: ,,Mūsų jautrumasgamtos grožiui, kaip ir menui, iš pradžių apsiriboja gražumu. Pamažu, kildami grožiopakopomis, mes suvokiame didžiasias vertybes, kurioms apibūdinti pritrūksta žodžių. Irgervių grožis, mano manymu, yra kaip tik tokia savybė, kurios neįmanoma nusakyti žodžiais(…). Taigi gervės gyvena ir egzistuoja ne siauruose dabarties rėmuose, o plačiose evoliucijoslaiko erdvėse. Jų kasmetinis sugrįžimas – tai geologinio laiko tiksėjimas. Šie paukščiaisuteikia kilnumo tai vietai, į kurią sugrįžta. Būdama paprasta ir nežymi, gervių pelkė galididžiuotis per ilgus amžius įgytu aukšto laipsnio paleontologiniu patentu, kurį iš jos išplėši tiksu medžiokliniu šautuvu” (Leopoldas, 1987).Atskira kalba būtų apie pačios vietovės ypatingas, dažnai nematomas, tik fiziologiškaiir emociškai juntamas savybes. Gal tai ketvirtoji įkvėpimo resursų grupė. Šiandien taivadinama biogeoinformaciniais ypatumais, kurie šiek tiek buvo apibūdinti pasakojime apieRaigardo slėnį. O štai ką 1920 metais Tilžėje išėjusiame veikale ,,Tautos gyvata” rašėVydūnas: ,,Bet nežinoma plačiam žmonių skaičiui, kad visi šitie kitimai ir įvykiai yra tikapsireiškimai jėgų plūdimo pačiame žemės branduolyj ir kad tas plūdimas yra atsiliepimas įsaulės ir kitų dangaus rutulių galių veikimą (…). Atitinkamai gyvena žmonės. Ir jų gyvybei139