gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

prigimtį, abejonių nekelia kultūrinės aplinkos būtinybė. Tai įrodo žmonijos raida. Todėlvisiškai teisi M. Lukšienė rašydama: ,,Etnosui susidarius, ilgus amžius jis pats savo dvasią,t. y. kultūrą, daugiau jauste nujaučia, apmąstydamas tą bendrumą bei giminingą dvasingumądaugiausia sinkretiniu savo kuriamu menu, į kurį įeina ir menas, ir papročiai, ir religija”(Lukšienė, 1988). Mokslininkė kelia kultūros ekologijos klausimą: kada ir kokio laipsniotautos savimonė yra nepakankama bei gresia tautai ir jos kultūrai?1936 m. parašytame savo ,,Kultūros filosofijos įvade” A. Maceina pabrėžė: ,,Jeigusakome, kad kurdamas kultūrą žmogus apvaldo gamtą, tai šitas apvaldymas visų pirma reikiasuprasti išvidine prasme. Žmogus kūryboje įveda į gamtą žmogiškąjį pradą. (…) Gamtinispasaulis, kuris prieš kultūrinį stovį buvo laukinis ir be dvasios, dabar esti sudvasinamas irsužmoginamas: jis pradeda gyventi tam tikra prasme žmogiškąjį gyvenimą.(…) Žmogus įeinaį gamtą, ir gamta įeina į žmogų. Žmogus reikalauja gamtos, kad apreikštų savo dvasią, irgamta reikalauja žmogaus, kad pakiltų į žmogiškąjį, vadinasi, aukštesnį, būties laipsnį”(Maceina, 1991 b; 200 p.). Be abejo, ši gan abstrakti citata turi savo krikščionišką pagrindą:Dievo sukurtasis iš žemės žmogus yra pašauktas apvaldyti sugadintą gamtą ir ją išvaduoti išblogio nagų, o toji – šaukte šaukiasi savo vaduotojo pagalbos. Bet ar tai pagrindas sukryžiuotišpagas tokio požiūrio atstovams ir taip vadinamiems mokslininkams ,,materialistams”? Jukvienų ir kitų noras dažniausiai tas pats – padėti kenčiančiai gamtai ir jos augintiniui (arišlaikytiniui) - žmogui, vienai suteikiant išmintingą globą, o kitam – pačią išmintį…Gal būt, teisūs fenomenologijos (vienos iš įtakingiausių šiuolaikinių filosofijoskrypčių) atstovai, sakydami, kad ,,joks mokslas, gamtos ar humanitarinis, negali išvesti savopaties principų iš tyrimų srities (…). Jei gamtos mokslų metodai nepajėgia tvarkytis suvertybėmis, sąmone ir prasme, taip pat kaip su savo pirmaisiais principais, jie turi paliktišiuos uždavinius filosofijai (...). Tačiau mokslas nepajėgia savo paties metodais tirti mokslovertę ir jo taikymą (…). Biologijos mokslas gali aprašyti gemalo išsivystymą per įvairiusaugimo etapus iš vienos vienintelės ląstelės. Bet biologija negali atsakyti į klausimą, kadagemalas tampa žmogiškąja būtybe. Šis klausimas, turintis filosofines ir religines implikacijas,nėra atsakomas remiantis moksliniu metodu (…). Rodydama, kad ne visi objektyvybėslygmenys priklauso gamtos mokslų kompetencijai, fenomenologija apsaugo nuo naivausscientizmo, nuo racionaliam svarstymui atviro tyrimo apimties siaurinimo ir nuo mokslometodo taikymo netinkamoms sritims” (Mickūnas, Stewart, 1994).Įdomus yra fenomenologinis požiūris į suvokimą arba percepcija. Neneigdami, kadtarp organizmo ir patiriamojo objekto yra priežastinis ryšys, fenomenologai mano ,,kadpatiriame ne tik juslinius duomenis, bet objektą, turintį savybes, kurios pačios nėra jusliniaiduomenys (…). Jusliniai duomenys turi būti organizuoti, sintezuoti ir suvienyti per144