gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

ir ,,Labiausiai muziką jaučia profanas”. Taigi, apie profaną. ,,Vietoj to, kad sektų muzikoseigą, šis entuziastas (…) muzikinių garsų srautu užliūliuoja ar stimuliuoja savo nervus. Jamnesvarbu ką groja ar dainuoja, svarbu tik, kad garsas būtų sodrus ir malonus. Čia egzistuojamuzikinė ekstazė (?), o ne ramus, protiškai suvoktas gėrėjimasis ,,skambančia forma”, iratskirų kūrinių skirtybių ir nepakartojamumo suvokimas” (ten pat).Norom nenorom vėl tenka prisiminti Šv. Pranciškaus – didžio gamtos draugo irgelbėtojo – meilę visiems gyviems ir negyviems gamtos padarams. A. Maceina,aiškindamas ,,nemoksliškos” meilės gamtai esmę, taip komentuoja ją: ,,Užuot žmogųpagilinęs, mokslas nesykį padaro jį paviršutinišką. Užuot Dievą atskleidęs, jis pridengia Jįnuo dvasios akių. Prastuolis, nieko nežinodamas, viską suveda į Dievą ir jaučia Jįkiekviename žingsnyje. Šviesuolis, pažindamas pirmąsias pasaulio priežastis, dažnai pro jasneregi priežasčių Priežasties, nejaučia jos veikimo savo egzistencijoje ir tuo būdu pasidarošaltas ir tuščias “ (Maceina, 1991a).Skaitytojas, tur būt, sutiks, kad šiuose palyginimuose yra daug kas bendro. Tad irišvada, gal kiek ironiška, galėtų būti tokia: ,,Jei nori suvokti gamtos harmoniją ir jos raidosprasmę, turi būti išprusęs žmogus, tačiau labiausiai gamtą jaučia diletantas gamtotyroje – jisvisas susižavėjimo glėbyje”. JAV gyvenantis ir produktyviai dirbantis sociologas ir filosofasVytautas Kavolis, demaskuodamas liberalų kuriamą ,,antrąją gamtą”, pripažista, kad ,,… yrair kita liberalizmo pusė, kurios istorija siekia Montaigne'į (ir kuri vėliau pasireiškė daugybeįvairiausių kultūrinių judėjimų, pradedant romantizmu, baigiant ,,ekologine etika”), siekiantiginti spontaniškos gamtos teises netgi tvarkingoje visuomenėje ir struktūruotose savojo ,,aš”procesuose. Vienintelė prasminga žmogiška tvarka, kuri leistų tai padaryti, yra meno kūriniotvarka (sugebanti reprezentuoti gamtą ir absorbuoti savin netvarką). Tokia tad yraliberaliajai moralinei kultūrai iškylanti dilema: ji turi kurti arba fabrikus gamtos jėgomssuvaldyti, arba meno kūrinius, per kuriuos gamta galėtų veikti. Ir ji privalo tai daryti,išlaikydama kritišką individualaus sprendimo racionalumą”( Kavolis, 1998).Informacinis ,,kapitalas”. Turimi galvoje tik tie informaciniai ištekliai (mokslinėsžinios, stebėjimų duomenys ir pan.), kurie susiję su vietovės ar atskirų gamtos objektųprigimties, raidos, sandaros ar sudėties aiškinimu. Be abejo, tai mokslinių ar kitokiųspecialiųjų tyrimų metu gautos žinios, kurios kartais suteikia peno meniniams, filosofiniamsar moksliniams apmąstymams. Kartais net visiškai atsitiktinis mokslinis faktas(pavyzdžiui, ,,dinozauras”, ,,ledynas”, ,,fosilija” ir pan.) menininkui gali sukelti labainetikėtas asociacijas. Prisiminkime J. V. Getės proza parašytąją poemą apie granitą, kurįpoetas įvardija, kaip ypatingą akmenų rūšį (Motuza, 1980) arba mūsų poetų eilėse minimą,,priešistorinį ledynų šaltį” (J. Marcinkevičius), ,,ledyną kaukaspenį” (S. Geda), ,,tik mano137