gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Titnaginių įrankių gamybai iš pradžių buvo paruošiamas skaldytinis, nuo kurio paskuinuskeldavo tinkamas skeltes ir nuoskalas. Siekiant suteikti įrankiui norimą formą ir padarytitvitesnėmis aštrias ir trupančias skelčių briaunas, jie būdavo retušuojami, t. y. kitais turimaisįrankiais briaunose iškaldavo smulkias nuoskalėles. Tokiu būdu būdavo gaminami peiliai,gremžtukai, rėžtukai, ylos, grąžteliai, iečių ir strėlių antgaliai, kirveliai, pleištai ir kt.(17 pav.). Būta, matyt, ir specializuotų dirbtuvių, kuriose šeimininkavo įgudę ir patyrę šioamato meistrai.Mezolito laikotarpyje, atšilus klimatui ir šiaurės elniams negrįžtamai pasitraukus įšiaurę, gerokai pakito mūsų krašto augmenija ir gyvūnija. Žmonėms teko taikytis prie naujųsąlygų, atsisakyti ilgų klajonių. Medžioklė miškuose pasidarė sudėtingesnė. Teko medžiotitauriuosius elnius, stirnas, stumbrus, briedžius, šernus, taurus. Jau turėta prijaukintų šunų.Paplito vandens paukščių medžioklė ir žvejyba. Žūklei be žeberklų ir bučių, pradėti naudotipirmieji iš viksvų ir žilvyčio karnų megzti tinklai. Įsigalėjo mikrolitinė titnago dirbiniųtechnika, kuri leido tenkintis Lietuvoje paplitusiais smulkiais titnago akmenukais. Šiostechnikos esmė – siauros ir tiesios titnago skeltės ,,nuspaudimas” nuo specialiai paruoštoskaldytinio. Tai skatino lancetų – peiliuko pavidalo smailų strėlių antgalių bei trapecijų –aštrių, bet buka viršūne antgalių atsiradimą. Šie antgaliai turėjo didesnę pramušamąją galiąnei ankstesnieji.Mezolito (ypač ankstyvojo) žmogus Lietuvoje buvo įspūdingų gamtos reiškiniųliudininkas. Tai palaidotų ledo luistų tirpimas ir žemės paviršiaus prasmegimas, senesnių,peršalusių ežerų ir upelių atsinaujinimas glaciokarsto keliu, buvusių prieledyninių mariųdugne nusėdusio ir didžiųjų upių terasose suklostyto smulkaus smėlio supustymas į kopas beijų masyvus. To laikmečio upės buvo gerokai vandeningesnės palyginus su dabartinėmis, jaunekalbant apie pavasarinius potvynius. Ežerų buvo daugiau ir jie buvo gerokai didesni. Visatai, matyt, turėjo įtakos mezolito žmogaus aplinkos suvokimui, gamtos reiškiniųmitologizavimui ir specifinių mitologinių personažų atsiradimui, kurie, gal būt, perduodami iškartos į kartą, pasiekė ir mūsų laikus. Tai tarsi ir patvirtina žinomo mūsų archeologo AlgirdoGirininko daugiamečiai tyrimai, leidę padaryti išvadą, kad baltų ištakos siekia epipaleolitomezolitolaikus (Girininkas, 1994).Neolito laikotarpyje žmonės gyveno palyginti sėsliai. Paplito kaplinė žemdirbystė sunaujo, labai reikšmingo įnagio – kaplio gamyba. Pradėtos statyti moliu apglaistytos karčiųbakūžės. IV tūkstantmetyje pr. Kr. pradėti lipdyti moliniai puodai. Molis – tai nuosėdinėskilmės, smulkiadispersinė ir plastiška uoliena, sudaryta iš molio mineralų (kaolinito,montmorilonito, hidrožėručio ir kt.). Paprastai moliu laikoma uoliena, kurioje daugiau nei50 % šių mineralų grūdelių yra smulkesnės už 0,01 mm ir ne mažiau 30 % dalelių smulkesnės37