gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

mokslinės minties įkvėpėją. Pasidairysime nuo žemaičių krašto puošmenos – aukštosiosŠatrijos, bandydami suvokti jos pečių tvirtybę buvusių galingų ledo srautų pašonėje.Pasigrožėsime Juodkrantės apylinkėmis Kuršių nerijoje, susiedami šios pajūrio dalies raidą sugintaro atsiradimu bei jo kelionėmis po platųjį pasaulį. ,,Keliaujančių” ežerų ypatybesaptarsime kalbėdami apie didžiuosius ežerus Sūduvoje (Dusią, Metelį ir Obeliją), kuriųpakrantėse plušėjo akmens amžiaus gyventojai, o vėliau – mums visai artimi jotvingiai…Apie tai, kaip padavimai sugundė mokslininkus ieškoti nugrimzdusio miesto, papasakosimeposkyryje ,,Prasmegusio Raigardo paslaptis”, kur išdėstyta geologų, archeologų, mitologų irmenotyrininkų, dirbusių Raigardo slėnyje prie Druskininkų, tyrimų medžiaga. Tokių vietovių,turinčių vertingą gamtinį, kultūrinį ir mokslinį paveldą, Lietuvoje (ir ne tik Lietuvoje) yradaug. Užtenka paminėti Trakus, Merkinę, Kernavę, Biržų apylinkes, Medvėgalį, Platelius,Tauragnus ir t. t. Autorius apsistojo prie jam geriau pažįstamų ir daug kartų lankytų vietovių,tikėdamasis jų pavyzdžiu parodyti ilgą kelią, kai gamta virsta dvasine vertybe.Šventoji prie Anykščių,,Anykščių apylinkėje yra didelis akmuo, varduPuntukas. Velnias juo norėjo užstatyti Anykščių bažnyčios duris,bet jam nepavyko tai padaryti. Ir turėjo velnias akmenį paliktilauke.Anykščių parapijos žmonės pastatė gražią bažnyčią antvelnių kelio, ir velniams labai nepatiko. Velniai sumanė jąpanaikinti. Vienas velnias, suradęs lauke didelį akmenį, susukęsiš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, užsikėlė jį ant pečiųir nešė užstatyti Anykščių bažnyčios duris. Jam benešant tąakmenį, pragydo gaidys, nutrūko kūliaraiša, kuri buvo susuktaiš šiaudų, ir akmuo nukrito nuo pečių. O velnias išsigandęsnudūmė, palikdamas akmenį lauke. Tas akmuo išliko ir iki šiaidienai. Vieta, ant kurios buvo užnerta kūliaraiša, yra truputįįlinkusi”.Užrašyta 1925 metais iš V. Andrukonio Šešuolių vls.,Ukmergės apskr. ,,Lietuvių tautosaka”. IV t. Vilnius. 1967Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios,Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčiosArba užuverst upės; bet kaip gaidys pragydęsTuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni.50