gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Labai svarbu, kad ir eilinis pilietis, ir valstybės veikėjas perprastų noosferinį požiūrį į aplinką.Prie to dar tik artėjama.V. Vernadskis lygina biosferos dabartinę būseną (noosferą) su geologinėje praeityjebuvusiomis evoliucinėmis stadijomis. Prieš 500 mln. metų prasidėjo gyvosios medžiagoskalcio funkcija, kuri reikšminga ir dabar. Daugiau nei prieš 110 mln. metų biosferoje atsiradomūsų žalieji miškai. Tai irgi evoliucinė stadija, analogiška dabartinei noosferai. Šiuo metumes įžengiame į naują geologinį evoliucinį biosferos etapą – noosferą. Įžengiame į ją – naująstichinį geologinį procesą – rūsčiu, griaunančio pasaulinio karo metu.Kalbant apie noosferą, būtina prisiminti jau kelis kartus cituoto garsiojoprancūzo P. Tejaro de Šardeno mintis, kurias jis užrašė 1938-1940 m., tačiau buvoatspausdintos knygoje ,,Žmogaus fenomenas” tik po jo mirties (1955). Rašydamas apienoosferą kaip planetinę Žemės pakopą, jis mūsų planetos raidos apibūdinimą trumpaireziumuoja: ,,Pradėję nuo miglotų jaunos Žemės kontūrų, mes visą laiką sekėme nuoseklias topaties didžiojo vyksmo stadijas. Po geocheminėmis, geotektoninėmis ir geobiologinėmispulsacijomis visada buvo galima pažinti vieną ir tą patį giluminį procesą – tą, kuris,materializavęsis pirmosiose ląstelėse, toliau tęsėsi nervų sistemų kūryboje. Geogenezė,sakėme mes, virsta biogeneze, kuri galiausiai yra ne kas kita, kaip psichgenezė.(…)Psichogenezė mus atvedė prie žmogaus. Dabar ji dingsta, ją pakeičia arba absorbuojaaukštesnė funkcija – iš pradžių dvasios atsiradimas, o paskui jos išplėtojimas, t. y. noogenezė(Tejaras de Šardenas, 1995). Pagal Tejarą de Šardeną noosfera – tai ,,mąstanti žemė”,,,mąstantis žemės apvalkalas”, taigi evoliucijos etapas, kai gamta įsisąmonina savo būtį irvystymąsį, kai meilės ir minties aktais kyla visuotinės sintezės linkme, į aukščiausią sąmonėslygmenį – Omegos tašką – galutinį evoliucijos tikslą, visuotinės sintezės centrą, vienijantįevoliucijos laimėjimus (Kuzmickas, 1995).Kaip matome, stebėtinas V. Vernadskio ir P. Tejaro de Šardeno minčių panašumas,kuris paaiškinamas panašia jų mokslinės veiklos patirtimi. Tačiau skiriasi jų rutuliojamosnoosferos supratimas, ypač pastarosios baigiamoji fazė. Jeigu V. Vernadskio noosfera dar tikprasideda ar prasidėsianti ir labiau traktuojama kaip harmoningos visuomenės etapas, kuristotalitarinėje valstybėje net buvo siejamas su planuojamu ,,komunizmu”, tai P. Tejaro deŠardeno noosfera jau prasidėjusi ir evoliucionuojanti link Omegos taško – krikščioniškojoDievo sinonimo. Iki šiol dar neįvertintas Vilniaus universiteto profesoriaus J. Lukoševičiaus(1863-1928) indėlis į mokymą apie biosferą ir noosferą, kuriam teorinius pagrindus jis padėjosavo fundamentaliuose mokslo darbuose. Turiu prisipažinti, kad rašant pastarąją pastraipątiesiog knietėjo kaip nors ,,atšaldyti” protingosios noosferos gerbėjus. Ir radau. Tai ne visaitradicinio požiūrio į gyvybės evoliuciją propaguotojo, ekosistemų evoliucijos teorijos kūrėjo121