gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

terigeninių nuogulų (molio, aleurito, smėlio) bruožas – pilka ir juoda spalva, dažnas jųanglingumas. Tokios nuogulos su gausiomis fosilijomis atsidengia dešiniajame Ventos šlaiteties Papile, kur šiuo metu įsteigtas geologinis draustinis. Varėnos rajone prie Akmens kaimoMerkio pakrantėse atsidengia šio periodo uolienų milžiniškų luistų fragmentai, kuriuosledynas atvilko nuo pakaunės ar tolimesnių rajonų. Juros nuogulose gausu foraminiferų,galvakojų moliuskų – amonitų, dvigeldžių ir pilvakojų moliuskų, pečiakojų, pinčių, koralų,belemnitų, o taip pat iš sausumos atneštų paparčių ir plikasėklių (ypač, spygliuočių ginkėčių)liekanų. Apskritai, šiame periode Žemėje klestėjo milžiniški ropliai, žuvys, atsiradoskraidantys ropliai ir pirmieji paukščiai. Žinduoliai buvo primityvūs ir reti, o periodopabaigoje pasirodė pirmieji gauptasėkliai augalai.Kreidos periodas prasidėjo prieš 135 mln. metų ir truko apie 70 mln. metų.Pavadinimas kilo nuo kreidos uolienos (vok. – die Kreide, pranc. – craie), o jos pačiospavadinimas kilo nuo Kretos salos (lot. – Creta). Šio periodo pradžioje Lietuvoje tebebuvosausuma. Tik ankstyvosios kreidos pabaigoje mūsų krašto vakarinę ir pietinę dalį užliejoEuropos jūrinio baseino vandenys, kurie tyvuliavo iki pat periodo pabaigos. Skirtingai nuojuros periodo jūrinio baseino konfigūracijos, piečiau ir ryčiau Vilniaus kreidos perioduegzistavo sąsiauris link Pripetės baseino. Tačiau į šiaurės rytus nuo baseino situacija buvopanaši – plytėjo Latvijos–Lietuvos lyguma, kurią skrodė platus Prašventosios slėnis, o upėsvandenys nešė sausumos ardymo produktus. Šioje jūroje iš pradžių klostėsi kvarcinis–glaukonitinis smėlis, aleuritas, su būdinga žalsvai pilka ar pilkšvai žalia spalva, kurią suteikėžaliojo glaukonito mineralo grūdeliai. Vėlyvosios kreidos pradžioje klostėsi jaukarbonatingas, nors ir žalsvas, smėlis su fosforito konkrecijomis ar net plonais jųtarpsluoksniais, o taip pat smėlingas mergelis. Pastarasis palaipsniui virto baltąja kreida,dažnai su būdingomis titnago konkrecijomis, kai kur pereinančia į opokos, klinties, mergelio,smiltainio lęšius ir tarpsluoksnius. Kreida, kaip uoliena, yra labai įdomi. Iš esmės taikarbonatinė (CaCO3 > 95 %) organinės kilmės uoliena, kurią sudaro smulkių fosilijų(foraminiferų, kokolitoforidų ir kt.) kiauteliai ir jų detritas (sutrupinti kiauteliai) beipelitomorfinis kalcitas. Šio periodo nuogulos Lietuvoje natūraliai (in situ) slūgso įvairiamegylyje. Pietiniame Lietuvos pakraštyje jos giliausiai – 180–230 metrų gylyje. Didžiausiasstoris (222 m) nustatytas Vištytyje. Kai kuriose Nemuno, Neries, Šventosios, Jiesiosatodangose baltos kreidos ir žalsvo glaukonitinio smėlio klodus galima pamatyti dienosšviesoje. Merkio slėnyje ties Akmens, Pamerkio, Mielupio kaimais atsidengia ledyno atvilktiir pamesti kreidos periodo didžiuliai luistai. Tuo metu dar vyravo mezozojaus erai būdingaaugalija ir gyvūnija. Žemėje klestėjo paparčiai ir plikasėkliai, o gyvūnų tarpe vyravopirmuonys (foraminiferai ir kokolitai) ir moliuskai (rudistai, inoceramai, austrės, trigonijos,19