gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

šiandieninė kuršininkų karta dar prisimena folklorą ir sugeba jį autentiškai pateikti. Geriausiaiišsilaikė sakmės ir prietarai. Juose dominuoja baltiškasis folkloro sluoksnis pateikiamasturtinga ir raiškia kalba. Lietuvoje išliko nedidelė 9 žmonių grupė, laikanti save kuršininkais.Jie save identifikuoja kaip senuosius neringiškius, solidarizuodamiesi su po karo atsikėlusiaisgyventojais daugiausia religijos požiūriu. Autorė su tam tikru liūdesiu konstatuoja: ,,SenųjųKuršių nerijos gyventojų likimas jau nulemtas, tačiau jų etninė kultūra turi tapti mūsųkultūros dalimi ir nulemti tolimesnes šio krašto kultūrinės raidos tendencijas, o naujuosiusgyventojus paversti išmintingais šio krašto šeimininkais”.Taip, tai kilni misija, tačiau sunkiai įgyvendinama šiais intensyvaus urbanizavimo irkomercializacijos laikais. Todėl ir atsiranda įvairūs valstybiniai parkai, draustiniai, JUNESCOsąrašai… Ta proga, gal kiek ir provokaciniu tikslu, norėčiau prisiminti mūsų poeto SigitoGedos ,,aršias” pastabas ,,Šiaurės Atėnų” puslapiuose (Geda, 1996), kur piktinamasinerijos ,,bjaurojimu” klaikiomis medinėmis skulptūromis ir klaikiausiu ,,šedevru” –Juodkrantės Raganų kalnu: ,,Prisikėlę Rėzos ir Donelaičio laikų kuršiai – paklaiktų. Raganaar velnias (plg. ,,pasaulinio garso” velnių muziejų Kaune) kažin kas be formos. Nebent būtųinkų ar actekų lygio skulptūros”. Nors mes šiame kalne esančioje liaudies meistrų kūriniųgalerijoje ir radome vieną šiai knygai tinkamą skulptūrą (,,Legenda apie Neringą”) (48 pav.),vis tik ir mums kelia tam tikrą abejonę Kuršių nerijos nacionalinio parko puošmenoje –Juodkrantėje atsiradę, šiam kraštui nebūdingi laukų akmenys, tiek sutvirtinantys mariųpakrantę, tiek ir ,,puošiantys” greta esančią žaliąją veją (49 pav.). Jei akmeninė pakrantė dargali būti pateisinama praktiniais sumetimais (kaip ir asfaltuotos kelių dangos ar betoninėsprieplaukos), tai meniniai ieškojimai senąsias kuršininkų tradicijas puoselėjančiamenacionaliniame parke (o ne kurorte!) turėtų būti labiau orientuoti į vietinį gamtos ir kultūrospaveldą.∗ ∗ ∗Taigi, Kuršių nerija, Juodkrantė, gintaras, senieji kuršiai… ir mūsų dabartis. Kas musjungia? Bendra genezė, bendra raida, istorija…? Ar dabartiniai Neringos ,,kolonistai” gali tuopasigirti? Ar, apskritai, gali kas nors tuo pasigirti? Ar europietiškos (afrikietiškos) kilmėsamerikiečiai gali ,,perimti” vietinių indėnų senosios kultūros paveldą? Kas tai lemia?Kaip matome, klausimų daugiau, nei atsakymų. Manyčiau, kad į visus iškeltusklausimus gali padėti atsakyti tik viena - ž i n o j i m a s. Būtent, krašto gamtinės aplinkoskilmės ir raidos, senųjų vietovės gyventojų įsikūrimo ir jų prisitaikymo eigos, dvasinėskultūros ypatybių, gamtos ir gyventojų tarpusavio santykių mokslinio pažinimo raidosžinojimas. O žinojimas užkrauna atsakomybę. Tai suvokęs amerikietis, rusas ar lietuvis83