gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

naudos. Ypač šiandien svarbu – mokslo humanizacija, t. y. jo, mokslo sąmonė ir sąžinė. Bešių privalumų mokslas gali būti (jau akivaizdu) pražūtingas” (Kudaba, 1988).Kryptingos žmogaus veiklos traktuotė būdinga ir katalikiškam religiniam mokymui.Štai 1954 m. Brooklyne (JAV) išleistoje žymaus visuomenės veikėjo ir filosofo AntanoMaceinos knygoje labai įdomiai nagrinėjamas ir komentuojamas Šventojo PranciškausAsyžiečio santykis su gamta ir mokslu (Maceina, 1991). Joje rašoma: ,,Žmogus buvo sukurtasne tik kaip pasaulio valdovas, bet ir kaip jo gelbėtojas. Konkreti atrama šiam gelbstimajam jodarbui buvo paties Dievo įsteigtas rojus. Tai buvo žemės kampelis, kuriame velnio pagadintosgamtos siautėjimas neturėjo dalios. (…) Išlaikyti rojų ir jį išplėsti buvo pirmykščiai patiesDievo žmogui pavesti uždaviniai. Kadangi rojinis žmogus turėjo daugintis ir pripildyti žemę,tuo pačiu jis turėjo rojų nešti visur, kur tik jis pats ėjo ”. Nors Šv. Pranciškus pasižymėjosavo negatyviu požiūriu į mokslą kaip žmogiškojo išdidumo šaltinį ir savo išganytojiškojeveikloje visaip jo vengė, A. Maceinai vis tik teko išsakyti savo nuomonę apie objektyviąmokslo vietą žmonijos gyvenime: ,,Į šią kultūros paskirtį įsijungia ir mokslas kaip viena išpagrindinių jos sričių. Kad žemė galėtų būti įdirbta, kitaip sakant, kad ji būtų paruošta virstiDievo padangte, ji turi būti visų pirma pažinta pačia giliausia bei plačiausia šio žodžioprasme. Pažinimas kūrinio gyvenime visados yra pirmesnis už veikimą. (…) Tuo tarpužmogaus veikimas pasaulyje apima ne tik praktinį jo ir jo giminės išsilaikymą, bet sykiu dar irpaties pasaulio pertvarkymą pagal aukštesnes idėjas. Žmogus turi pareigų ir žemei kaiptokiai, kadangi jis yra jos valdovas”. (…) ,,Kai šitas jo pažinimas esti sudedamas į tam tikrąsistemą ir sujungiamas tam tikrais dėsniais, jis virsta mokslu. Mokslas yra žmogiškojopažinimo objektyvizacija istorijoje. Tai suvisuomenintas pažinimas, pralaužęs atskiro asmenssąmonės sritį ir tapęs bendruomenės turtu. Tačiau jo šaknys visados laikosi individualiamepažinime kaip sąlygoje žemei įdirbti ir jai apvaldyti”.Grįžtant prie V. Vernadskio, reikia pridurti, kad jo mokslinis palikimas, nors kasmetvis sunkiau beskaitomas dėl mokslinių faktų tikslumo bei senstančios ir kintančios terminijos,yra fundamentinis darbas apie mūsų planetos ir jos augintinės – biosferos raidą bei ateitį.Pateiktasis biosferos raidos modelis turi didelę mokslinę, filosofinę ir etinę reikšmę sparčiaicivilizacijos keliu žengiančiai mūsų laikų nevienalytei ir prieštaravimų draskomai žmonijai.Procesų kryptingumo geologinių jėgų stichijoje idėja ir ją grindžiantys moksliniai faktaisuteikia planetos gyventojams egzistavimo prasmės pojūtį, skatinantį į aplinką, jos ir savoateitį žvelgti su atsakomybe ir tam tikra viltimi. Be abejo, laikas ir naujos žinios padarys darne vieną pataisą šiame moksle apie biosferą. Svarbu tai, kad šis mokslas (ar mokymas) atliktųmokslinės minties katalizatoriaus vaidmenį, verstų visuomenę kritiškai mąstyti, suprastigamtos ir visuomenės raidos dėsningumus, ieškoti bet kurio reiškinio priežasčių.124