gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

šlaitu yra antra 65 m ilgio terasa; ji per 10 m nuo pašlaitės. Š šlaite tik viena 110 m ilgioterasa; ji 6 m žemiau aikštelės krašto V ir Š pašlaitėje yra kultūrinio sluoksnio pėdsakų. Rastadegėsių, lipdytos grublėtu paviršiumi ir žiestos keramikos, geležies lydymo pėdsakų (šlako).Šie radiniai leidžia manyti, kad Šatrija I tūkstantmetyje ir II tūkstantmečio pradžioje buvonemaža gyvenvietė. Piliakalnis buvo kasinėtas 1835, 1948, 1964 ir 1968 metais”. Pirmasis,beje, padavimų apie milžinų supiltą kalną suviliotas, 1833 metais čia kasinėjo A. Jucevičius.Iškasęs nemažą duobę, jis įsitikino, kad kalnas natūralus.Atskirai noriu stabtelėti prie žinomo mūsų archeologo Adomo Butrimo pastabų,išsakytų 1984 metais apie Telšių kraštotyros muziejaus archeologų, vadovaujamų LaimutėsValatkienės kasinėjimus pietiniame Šatrijos šlaite (Butrimas, 1984). Tarp radinių buvogrublėtosios keramikos puodų šukės, Kornelijaus Tacito laikus siekiantys grūdų trintuvųakmenys, žalvariniai papuošalai, amuletas iš didelės šerno ilties, įdomiai susukta geležinė yla,o taip pat senosios metalurgijos pėdsakai (gargažės, šlakas, išlydyti ir paruošti gamybaigeležies gabalai) (35 pav.). Mokslininkus nustebino universalus molio panaudojimas: rastosne tik šukės, bet ir visai sveiki nedideli geriamieji puodeliai, židiniai plūkto molio padais,gausybė molio tinko gabalų. Manoma, kad pastatus iš rąstų nuo žvarbių vėjų patikimaisaugojo moliu drėbtos sienos. Aptikti ir moliniai, vadinamieji Djakovo tipo svoreliai. Jųpaskirtis nėra aiški, galbūt, tai verpimo įrankiai. Visai tokie pat svoreliai rasti Šarnelės neolitogyvenvietėje, kuriai net 4 300 metų.XVI amžiuje įrodinėta (J. Lasickis ir kt.) čia buvus senojo lietuvių tikėjimo centrų,kuriuos Vytautas ir Jogaila sunaikino, įvedus krikščionybę ir 1416 metais Luokėje pastačiusbažnyčią. Iš senųjų raštų frazių pajutome, kad iškilioji Šatrija buvo tarp tų vietovių, kurioseilgiausiai vyko konfrontacija tarp senojo pagoniškojo tikėjimo ir naujai ateinančios į kraštąkrikščionybės. Vyskupas Motiejus Valančius savo ,,Žemaičių vyskupystėje” tarp keturių tokiųvietovių mini ir Šatriją, kurioje, pagal jį, buvusi maldykla su dieną ir naktį kūrenama šventąjaugnimi (Kviklys, 1991). Ir tik kariai kunigaikščių įsakyti užgesino čia šventąją ugnį irsunaikino kitus kulto įrengimus. Žmonės klausęsi pamokslų, tačiau krikštytis nenorėję, nespasikrikštiję galį netekti laisvės, tapti vergais. Galvota, kad pasikrikštijus, naujo tikėjimokunigai primes jiems savo kalbą ir papročius. Žemaičiai vis atkurdavę krikštytojų užgesintąugnį. Net pats Vytautas buvęs čia jos gesinti du kartus. Ir tai buvo daroma žiauriai. Žemaičiųvyskupui buvę įsakyta kurį laiką gyventi ne Varniuose, bet Luokėje, kad iš arčiau galėtųprižiūrėti Šatriją. Pats kalvos vardas buvo prakeiktas ir pavadintas kitu – Juozapato – vardu.Tačiau naujas vardas neprigijo. Matyt, tada ir atsirado padavimai (sakyčiau, ,,politinės”paskirties – V. B.) apie Šatriją kaip pagrindinę Žemaitijos raganų, kerėtojų, burtininkų irvelnių būstinę. Būta net teisminių bylų. 1696 metais Dirvėnų dvare teismas kankino ir nuteisė65