gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

IV. GAMTOS RAIDOS PAŽINIMAS PASAULĖJAUTAI IR PASAULĖŽIŪRAI,,Kai pradėjo švisti, visi išėjo iš klėties kieman, kiti pradėjorankioti nuo žemės sukultas stiklo šukes, ir kaip Šmukštaras, mėginožiūrėti į išlendančią iš po juodo dangčio saulę.Ilgai nesiskirstė žmonės iš mūsų kiemo, o Šmukštarassu atsipeikėjusiu nuo išgąsčio mano mokytoju Strazdu aiškinokaimiečiams, kas atsitiko, ir įrodinėjo, kad tai ne dievo stebuklai ir nevelnio padarai, o mėnulio apie žemę sukimosi apraiška. Kaimiečiai irtikėjo, ir netikėjo, ir visi skirstėsi į namus nors susimąstę, bet dievobausmės jau nebelaukdami.”A. Vienuolis. Astronomas Šmukštaras. Iš mano atsiminimų. 1981Šiek tiek ironiškas rašytojo anykštėno Antano Vienuolio (1882–1957) pasakojimasapie kaimo astronomą, matematiką ir gamtininką Šmukštarą liudija apie XIX a. pabaigojeLietuvos kaime po truputį įsigalinčias mokslines tiesas, kurias kaimiečiams aiškino dažnaikeistuoliais vadinami talentingi, vienaip ar kitaip praprusę žmonės ir kurios po keliųdešimtmečių buvo įprastos, turbūt, visose mokyklose. Galime tik įsivaizduoti, kaip kraštogyventojų pasaulėvaizdis kito nuo seniausiųjų mitologinių vaizdinių iki labai sunkiai priimtųkrikščionybės atnešto pasaulio sandaros aiškinimo, kurio keitimąsis ir raida buvo susijusi sudažna konfrontacija tarp religinio mokymo ir naujų žinių skelbėjų, ne su viena mokslo auka.Norėtųsi, kad tai būtų praeitis. Todėl labai aktualiai skamba Šventojo Tėvo Jono Pauliaus IIžodžiai, pasakyti 2000 metų rugsėjo 9 dieną universitetų dėstytojams: ,,Visi ieškojimainukreipti į tiesą, nors yra sąlygojami žmonių minčių ribotumo ir nepajėgumo. Tai svarbusuvokti, kad nepasiduotume reliatyvizmui, kurio auka tampa didelė šiandieninės kultūrosdalis. Realybė yra tokia, kad jei kultūra nėra nukreipta į tiesą, kurios reikia siekti nuolankiai111