gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

vadinamų ,,glacialistų” ir ,,marinistų”. Pirmieji absoliutizuoja grynai ledyninį morenųatsiradimą, o antrieji – morenų jūrinę kilmę (iš tirpstančių aisbergų į jūrų dugną nusėdusiasnuogulas). Realybėje morenos ir anksčiau, ir dabar susidaro abiem keliais. Jeigu ledyninėsmorenos labiau būdingos kontinentams, kalnų sritims, tai jūrų ir vandenynų pakrantėsedažniau sutinkamos jūrinės morenos (pavyzdžiui, Antarktidos, Grenlandijos pakrantėse irkitur). Ir štai, kai jauni geologai iš Archangelsko srities savo pranešime papasakojo apiejūrines morenas Pečioros upės žemupyje, konferencijos pirmininkas, tarptautinio mastožymus kvartero (antropogeno) periodo tyrinėtojas Ivanas Ivanovičius Krasnovas,apibendrindamas posėdžio pranešimus, pasipiktinęs kritikavo Pečioros krašto tyrinėtojųišvadas ir pabaigoje mestelėjo frazę: ,,pora končatj s etym” (,,laikas su tuo baigti”). Manenuliūdino toks žymaus mokslininko, seno rusų inteligento emocingas pasisakymas irdiskusijoje suabejojau tokiomis kategoriškomis išvadomis. Juk buvusios SSSR gyventojaipuikiai prisimena valdžios ir jiems talkinusios mokslininkų dalies propogandą apie tokius,,pseudomokslus” (,,lženauki”) kaip genetika ar kibernetika. Kaip šie ir kiti mokslai buvokoneveikiami, galima perskaityti pirmoje pokarinėje ,,Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje”,kurią, matyt, dar galima aptikti bibliotekose.Šį ekskursą į netolimą praeitį padariau, norėdamas pabrėžti, kad mokslinio pažinimokelias nėra toks paprastas ir tiesus, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tikėjimas savoneklaidingumu, pataikavimas laikmečio konjunktūrai, baimė atvirai išsakyti savosamprotavimus skatina netolerantiškumą kito nuomonei, gamtinių procesų bei moksliniųsprendinių galimos įvairovės ignoravimą, abejotinų tiesų absoliutizavimą bei dogmatizmą.Šiandien mokslo autoritetas pasaulyje yra pernelyg didelis, kad paminėtos blogybėssustabdytų mokslo progresą, nebent trumpam ir nedidelėje visuomenės dalyje, kuri vėliau vistiek turės pasivyti į ateitį lekiantį pažinimo ekspresą. Kitas klausimas, ar visada mokslinėsžinios tarnauja visuomenės labui, ar mokslo ir technologijos progresas neatves žmonijos priedidelių nelaimių ar net jos sunaikinimo. Tai jau mokslinių tyrimų metu gautų rezultatųpanaudojimo moraliniai ir etiniai aspektai, be abejo, labai svarbūs visuomenės raidoje.Situacija tampa gana sudėtinga, kai susiduria naujos mokslinės žinios ir tūkstantmečius beišimtmečius gyvavusios religinės nuostatos, kai senovinių mitų vaizdiniai, dažnai turintyssimbolinę ir užkoduotą prasmę, suprantami pažodžiui ir vienareikšmiškai. Kiek visuomeneitai kainavo – liudija ,,pasipūtusios” Europos viduramžių istorija. Panašių susidūrimų, tikmažiau pavojingų gyvybei ar karjerai, pakanka ir mūsų dienomis. Skyrelio pradžioje pateiktoscitatos iš jaunimui skirtų knygų tai liudija.Nesidomėjau, kokias religines konfesijas atstovauja šių knygų autoriai. Tačiau turiuprisipažinti, kad iki šiol Lietuvoje iš katalikiškų bažnyčių sakyklų negirdėjau tokių126