gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

E. Lekevičiaus mintis (Lekevičius, 2001): ,,Viskas, ką rašiau apie evoliucijos mechanizmus,liudija, jog rūšys yra kartu ir ekosistemos elementai, ir sąlygiškai savarankiškos,besinaudojančios šiokia tokia laisve struktūros. Todėl evoliucionuodamos jos priverstoskaupti ne tik sau, bet ir bendrijai naudingus požymius. Jos evoliucionuoja ir kartu su savomisekosistemomis, ir atskirai. Sukaupusios tam tikrų selfinginių (egoistinių) požymių, rūšysdažnai tapdavo superkonkurentėmis, aplinkos pasipriešinimą nugalėjusiomis visai arba bentjau apmaldžiusiomis jį iš dalies. Tada jos leisdavosi į avantiūrą – pradėdavo intensyviaidaugintis ir plisti išstumdamos daugybę kitų rūšių ir sėdamos žūtį aplink. Tačiau anksčiau arvėliau bendrijos atsiimdavo tai, kas joms priklauso: būdavo pereikvojami erdvės ir maistoištekliai, superkonkurentė netrukus pradėdavo ,,apaugti” naujomis (t. y. parazituojančiomis –V. B.), ją pačią efektyviai eksploatuojančiomis rūšimis, ir ilgainiui ji virsdavo eiline, norskartais ir gana sėkminga rūšimi. Taip evoliucijoje atsitikdavo gana dažnai. Ar šis scenarijuskartosis ir Homo sapiens atveju – tai lemta sužinoti mūsų palikuonims.”* * *Kaip matome, dalis, gal ir ne preciziškai suformuluotų V. Vernadskio įdėjų, yrageologinio pobūdžio, besiremiančios žiniomis apie Kosmoso ir Saulės sistemos sandarą beisudėtį, mūsų planetos geologinės istorijos raidą, ypač santykyje su gyvybės evoliucija. Kitadalis minčių apima gyvybės prisitaikymo prie aplinkos ir evoliucijos klausimus. Šiandien taipriskirtume ekologijos problematikai. Atkreipia dėmesį V. Vernadskio akcentuojamasgyvosios medžiagos ,,spaudimas” aplinkai, gyvybės ,,ekspansija” į kitas gyvenamąsiasaplinkas, o taip pat evoliucijos kryptingumas, negrįžtamumas ir jos ėjimas atomų biogeninėsmigracijos didėjimo ir maksimalaus efekto keliu. Manyčiau, kad tas gyvybės ,,agresyvumas”,matyt, buvo priverstinis ir pastoviai aplinkos sąlygų ,,slopinamas”. Ji, kaip tas feniksas, visprisikeldavo (tiksliau, prisitaikydavo prie kintančių sąlygų) ir tęsdavo savo užprogramuotąmisiją proto ,,nešėjo” kūrimo link.Knygos baigiamasis skyrius pradedamas ir baigiamas rūpesčio kupinais žodžiais apiedidžiulę žmonijos nelaimę – karą. Naujasis biosferos raidos etapas – noosfera – kaip tiksuteikia galimybę protingai ir taikiai tvarkyti savo ateitį. Ar bus pasinaudota tokia galimybe –atviras klausimas. Kaip teisingai pastebėjo dabartinis rusų mokslininkas N. Mojsejevas savoknygoje ,,Žmogus ir noosfera” (Моисеев, 1990), branduolinio karo sūkuryje žmonija tikraižus, tačiau ne pati gamta, kuri iš principo yra nesunaikinama. Manyčiau, kad anksčiau ar122