gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Baigiant savo pastebėjimus apie lietuviškąjį, didele dalimi ir Juodkrantės gintarą,reikėtų šį unikalųjį mineralą įvertinti ir mokslinio pažinimo požiūriu. Gintaras – senosiospaleogeno periodo eoceno laikotarpio paleogeografinių sąlygų rodiklis (subtropinis klimatas,drėgnų ir sausų sezonų kaita, klestėję gintarmedžių miškai su gausia, dažnai gintareužsikonservavusia augalija ar gyvūnija), o taip pat senesnių nuosėdų ardymo, pernešimo irsuklostymo Baltijos jūroje vėlesniais laikais liudininkas. Senovės graikai šiam mineraluisuteikė vardą elektron (spinduliuojantis). Tai siejama su gintaro sugebėjimu įsielektrinti, t. y.įtrintam pritraukti lengvas medžiagas. Vėliau (1650 metais) iš šio graikiško žodžio ir kilošiandien plačiai pripažinta elektros sąvoka, o pačiam mineralui liko dar romėnų duotas vardassuccinum (sukcinitas). Ko gero, turėtume didžiuotis, kad mūsų krašto gelmių puošmenosgraikiškasis vardas tapo reiškinių, susijusių su elektros krūvių buvimu, judėjimu, sąveika beijų sukurtais laukais, apibendrinta sąvoka ir vienu didžiausių mūsų civilizacijos laimėjimu –elektros energijos panaudojimu kasdieniniame gyvenime. Tad iš Lietuvos svetur iškeliavęsgintaras paliko ženklų pėdsaką Europos kultūroje. Deja, nevisada tai buvo siejama su mūsųkraštu ar jo žmonėmis, daug kas pamiršta ar tiesiog nežinoma.Vėjo ir vandens stichijos užgrūdinti. Atitraukę savo įdėmų žvilgsnį nuo šiltų iršvelnių atspalvių ,,saulės akmens”, grįžkime į Kuršių neriją ir pakilkime į paplentėje piečiauJuodkrantės esantį Avikalnį (Avinkalnį) – gana aukštą, apie 40 metrų virš jūros iškilusią,pušimis apaugusią kopą. Pietų link atsiveria Naglių kraštovaizdžio rezervatas su netoliesestūksančiu Avių kalnu. Kopų ruožas besitęsiantis per devynis kilometrus rytiniu nerijospakraščiu yra vadinamas Negyvosiomis, Mirusiomis ar Pilkosiomis kopomis (41 pav.).Pastarasis pavadinimas, matyt, tiksliausias ir susijęs su pilkšva (padūmavusia) kopų spalva,kurią suteikia reta, bet tvirtai į lakų smėlį įsikibusi augmenija. Tai žolinės augalų bendrijos:smiltininio šepetukyno (Crynephoretum canescentis) ir šlamutinio austėjino (Helichryso–Jasionetum) su kopiniu eraičinu (šlamutinio austėjino bendrijai priklauso čia augančios 57augalų rūšys) (Bandžiulienė, 1983). Taip pat gausiai auga samanos (balkšvoji trumpė,paprastoji rausvutė ir kt.) ir kerpės (šiurių genties, kerpenų genties, pelkinė biatora ir kt.),pasitaiko krūmokšnių ir krūmų bendrijų. Deja, kaip besistengtų įsitvirtinti augalija, jos sunkųir kantrų triūsą dažniausiai sunaikina vėjas, karts nuo karto išpustydamas dar netvirtą iršaknimis nesutvirtintą dirvožemį bei po juo tūnantį birųjį smėlį ir vėl supustydamas naujaskopas bei kaubrus. Gamtininkai tai vadina eoliniais procesais. Karaliaus Desmonto dukrosgražuolės Melanipės ir dievaičio Poseidono vienas iš dvynių Eolas (gr. Aiolos) – tai senovėsgraikų mitologijos dievybė, vėjų valdovas, kurio ,,darbai” nevisada vertinami palankiai.Homero ,,Odisėjoje” pasakojama, kad Odisėjas buvo atplaukęs į Eolo salą. Eolas, vėjų dievas,mielai jį priėmė, o išvykstant, įdavė jaučio odos maišą, kuriame buvo užrišti vėjai. Tuomet77