gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

kituose kraštuose. Šiuo metu Lietuvos vėlyvojo ledynmečio ir holoceno nuosėdų storymėseišskiriama iki 12 žiedadulkių zonų (I–XII), kurių I–IX priklauso šiltajam holocenui (16 pav.).Ankstyviausioji tundros fazė siejama su taip vadinamo biolingo laikotarpio (XII bzona) klimato pašiltėjimu ir padrėgnėjimu, kuriuos nutraukė ankstyvojo driaso (XII a)atšalimas ir pasausėjimas, gretinamas su ledyno suaktyvėjimo faze jau Latvijos žemėje.Aleriodo (XI) trumpalaikis atšilimas, kaip ir ankstesnysis, paskatino solifliukcijos,glaciokarsto ir eolinius procesus. Plito pušų ir beržų retamiškis. Po to atėjęs vėlyvojo driaso(X) atvėsimas į mūsų platumas vėl gražino miškatundrę, paskatino erozijos, pustymo irsolifliukcijos reiškinius. Apskritai, vėlyvasis ledynmetis pasižymėjo upių intensyviugraužimusi bei slėnių viršsalpinių terasų kūrimu. Jei pačios aukščiausiosios, baigiant 5-ja ir 4-ja, susiformavo dar ledynui besitraukiant iš Lietuvos, tai 3-ji ir 2-ji – ką tik paminėtųlaikotarpių metu. Pastarąsias terasas suklostęs upių vanduo plūdo į subarktinį Baltijos ledyninįežerą, kurio vandens lygis buvo 15–17 metrų aukščiau dabartinio jūros lygio. Dzūkijoje dideledalimi susiformavo Rūdininkų, Barčių, Varėnos ir kai kurie kiti eoliniai kopų masyvai.Prieš 10 tūkst. metų galutinai ištirpus kontinentinio ledyno skydui ŠiaurėsSkandinavijoje, Baltijos guolyje tyvuliavo taip vadinama Joldijos jūra, kurios vandens lygisnukrito net 40 metrų žemiau dabartinio jūros lygio ir į kurią savo vandenis nešė pirmąją upiųviršsalpinę terasą pradėję formuoti vandenys. Šiame preborealio laikotarpyje (IX) klimatasbuvo šiltas ir drėgnas. Augo šviesūs, netankūs beržynai, kurie vėliau, jau borealio laikotarpyje(VIII, VII) virto pušynais ir beržynais su lazdynais, alksniais, guobomis, liepomis. Borealyjevietoje jūros tyvuliavo gėlo vandens Ancyliaus ežeras, kurio vandens lygis priartėjo priedabartinės jūros lygio. Atsinaujino ir didžiausia dalimi užsibaigė glaciokarsto reiškiniaipalaidotų ledo luistų vietose bei dubaklonių (rininės kilmės ilgųjų ežerų) regeneravimas. Kitasreikšmingas procesas buvo susijęs su vėjo veikla. Išdžiūvusio smulkaus smėlio plotuosepietvakarių vėjai supustė naujus stambius kopų masyvus. Būdingu kraštovaizdžio elementubuvo dideli ežerai, kurie vėliau intensyviai pelkėjo ir mažėjo. Atšilęs klimatas, miškųišplitimas, vandeningi ežerai ir upės, besibaigiantys eoliniai procesai sudarė palankias sąlygaskrašte, ypač jo pietinėje dalyje, įsikurti mezolito žmonėms. Tai patvirtina ir žinomųarcheologinių stovyklaviečių radiniai (17 pav).Prieš 7,8 tūkst. metų Baltijos duburyje vėl atsiradus jūrai, vadinamai Litorinos vardu,prasidėjo bene šilčiausias holocene atlančio laikotarpis (VI–V). Jūros vandens lygis turėjotendenciją kilti, tačiau buvo artimas dabartiniam. Pradžioje vyraujantys pušynai su alksniais,guobomis ir liepomis vėliau virto liepynais ir guobynais. Augo daug ąžuolų, alksnių, lazdynų.Ėmė plisti eglė. Vidutinė metinė temperatūra buvo keliais laipsniais aukštesnė už dabartinę.Šiltas ir drėgnas klimatas, vešli augalija stabdė erozijos ir eolinius procesus. Beveik visi kopų32