gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Štai kitoje E. Lutzo ir R. Junkerio knygelėje (1998) visas dėmesys taip patsukoncentruotas evoliucijos mokslo kritikai, pateikiant ,,10 tezių apie evoliucijos moksloanalizę”. Bene pagrindinis kaltinimas, kad ,,evoliucijos teorija atsakymų į klausimą apiegyvybės kilmę neturi”, kad tai ,,pasaulėžiūros dalis, prisisunkusi natūralizmo ir ateizmo”.Apskritai, ši knygelė parašyta žymiai patraukliau, negu pirmoji. Joje diskusine formaaptariamos tokios fundamentinės problemos kaip Visatos kilmė, gyvybės ištakos, žmogausatsiradimas ir pan., viską suvedant į mokslo bejėgiškumą tai paaiškinti be Kūrėjo pastangų.Autoriai įsitikinę, kad ,,mokslui ir tikėjimui esminis dalykas yra diskusija dėl ištakų (…),ištakų ieškojimas ir tyrinėjimas kaip tik veda tolyn nuo natūralizmo ir ateistinės filosofijos”.Autoriai skiria mikro- ir makroevoliucijas ir tvirtina, kad mokslas pagrindžia tikmikroevoliucinius pakitimus (odos spalva, sparnelių ilgis, veislių ir rūšių formavimasis irt. t.). O taip vadinami makroevoliuciniai pakitimai (šeimų, giminių ir klasių raida), deja, nėraįrodyti ir dažniausiai tai yra tik ekstrapoliacija. Pastarasis teiginys grindžiamas įsitikinimu,kad geologinėse iškasenose nėra tam įrodymų, kad ,,atrandame ne tarpines grandis, ostabilias rūšis”. Autoriai kritikuoja ,,punktyrinės pusiausvyros modelį”, pagal kurį ,,Žemėsorganizmai likdavę nepakitę iki tam tikrų laikotarpių, kai jie keisdavosi taip greitai, kadnepalikdavo pėdsakų iškasenose…”.Tiesą sakant, sunku polemizuoti su specialiu tikslu parašytos knygelės autoriais, kurieteigia aptarę visus pagrindinius evoliucionistų teiginius, cituoja daug žinomų mokslininkų irneva objektyviai remiasi jų patirtimi bei samprotavimais. Tačiau užvertus paskutinį knygelėspuslapį, galvoje tuoj pat ,,susirikiavo” ištisa eilutė pastabų ir klausimų: labai jau akivaizdusišankstinis nusistatymas ir antipatija evoliucijos mokslui; ar ne be reikalo priešpastatomasKūrėjas ir evoliucija; ką sakys evoliucijos kritikai, jeigu vieną dieną mokslininkailaboratorijoje sukurs ,,gyvąją medžiagą”; kažkodėl autorių liko ,,pamirštas” toksevoliucionistų argumentas, kaip panaši žinduolių kaulų struktūra bei žmogaus ir kitųstuburinių raida dar gimdoje, kai per kelis mėnesius ,,praeinamos” evoliucijos fazės,liudijančios gyvūnijos bendrą praeitį; visai be reikalo ir labai jau primityviai natūraliosatrankos dėsniai perkeliami į visuomenę, tarsi norint skaitytojus pagąsdinti moralinių vertybiųpraradimu, jeigu gyvosios gamtos evoliucijos dėsningumai būtų objektyvūs ir taikomivisuomenei; neaptariami labai įdomūs tuo požiūriu Rytų šalių religiniai mokymai, o taip patnaujausi evoliucijos teorijos puoselėtojų darbai.Pjeras Tejaras de Šardenas 1938-1940 m. parašytame, tačiau tik 1955 atspausdintamepagrindiniame savo veikale ,,Žmogaus fenomenas” pabandė savo teoriją kurtikrikščioniškosios pasaulėžiūros ir šiuolaikinės gamtotyros sandūroje. Kaip lietuviško šiosknygos leidimo (1995) įvadiniame straipsnyje rašo filosofas Bronislovas Kuzmickas,129