gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

už 0,005 mm. Yra ir kitokių molio apibūdinimo kriterijų, tarp kurių molio dalelėmisvadinamos tik smulkesnės už 0,002 mm. Iš esmės tai nieko nekeičia. Lietuvoje molio irpriemolio, tinkamo keramikai bei pastatų apglaistymui ar mūrijimui visą laiką buvopakankamai. Prieledyniniuose ežeruose nusėdęs tikras molis tokio tipo darbams yra per daugriebus ir plastiškas. Kad degant puodą molis nesutrūkinėtų, teko žaliavą ,,liesinti”, dedant į jąsmėlio, sutrupinto granito ar moliuskų kiautelių, sukapotų augalų ar net šerių (Rimantienė,1995). Pastatų apglaistymui, žinoma, tiko ir dažniau sutinkamas moreninis molis ar priemolissu natūralia žvirgždo priemaiša.Per daug nesibraunant į naujesnius laikus, galima tik priminti, kad žalvario amžiujeatsiradus piliakalniams, ant jų taip pat vyko statybos – pintos sienos būdavo užglaistomosmoliu, o kai kurios patalpos išgrindžiamos akmenimis. Tuo metu plokšti akmenys ir molisbuvo naudojami žalvario liejimo formų gamybai. Didelis molinių liejimo įrankių rinkinys(formelės, tigliai, samteliai) aptiktas Narkūnų piliakalnyje (Utenos raj.). Pačioje laikotarpiopabaigoje atsirado pirmieji bandymai išgauti geležį iš vietinės balų rūdos bei gamintismulkius ir paprastus geležinius dirbinėlius.Lietuva – piliakalnių šalis. Drėgnėjant klimatui, žmonės pradėjo kurtis aukštesnėsevietose, ant kalvų, kurios vienaip ar kitaip tvirtinamos virto piliakalniais. Tai vyko daržalvario amžiaus pabaigoje, apie I tūkstantmečio pr. Kr. vidurį. Kaip rašo A. Tautavičius irE. Grigalavičienė Lietuvos TSR archeologijos atlaso II tome, skirtame piliakalniams (1975),prie neabejotinų piliakalnių priskirta 600 šių unikalių archeologijos paminklų. Tai piliakalniai,turintys kultūrinį sluoksnį ir įtvirtinimus arba bent vieną iš tų požymių ar jų pėdsakus. Prietariamųjų (spėjamųjų) priklausė dar apie 200 piliakalnių. Tai kalvos, kurios nors ir vadinamospiliakalniais, tačiau neturi aiškesnių žmogaus gyvenimo pėdsakų. Šie pėdsakai galėjo būti kolkas paprasčiausiai neaptikti, o ir paties žmogaus ar gamtos vėliau sunaikinti. Trečią grupęsudaro sunaikintieji piliakalniai, kurių buvo priskaičiuojama apie šešiasdešimt. Šiandien, kogero, šie skaičiai nežymiai pakitę. Yra neidentifikuotų piliakalnių, t. y. įvairiuose šaltiniuoseminimų, tačiau vietovėje dėl kažkokių priežasčių neatrandamų. Taigi, bendroje sumoje netolitūkstančio…Pažvelgus į archeologijos atlaso piliakalnių išsidėstymo žemėlapį matyti, kad jiepaplitę netolygiai. Jų ypač gausu Aukštaičių, Dzūkų, Sūduvių ir Žemaičių aukštumose,Nemuno pakrantėse nuo Liškiavos (Varėnos raj.) iki Sudargo (Šakių raj.), šiaurės vakariniamekrašto pakraštyje. Žymiai retesni piliakalniai Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, Suvalkijos lygumųrajonuose, šalies pietrytiniame pakraštyje. Be abejo, atlikus piliakalnių ,,rūšiavimą” pagal jųnaudojimo laikotarpį, paskirtį ar būdingus radinius, pasimato skirtingų archeologinių kultūrų38