gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

vienu iš Tilžės lietuvių literatūros draugijos steigėjų. Su Juodkrante susijęs ir vokiečiųmokslininkas, žymus kalbininkas, archeologas ir etnografas, Karaliaučiaus universitetoprofesorius Adalbertas Becenbergeris (1851–1922). Jis domėjosi kuršiais, latviais ir lietuviais,paliko vertingos medžiagos lietuvių etnografijai, tautosakai ir archeologijai, prisidėjo prieLietuvių literatūros draugijos Tilžėje įsteigimo 1879 metais. 1922 metais jis buvo išrinktasLietuvos universiteto garbės profesoriumi. A. Becenbergeris Juodkrantėje praleido pusę savogyvenimo vasarų ir to nepaaiškinsi vien profesiniu prieraišumu.Kuršių neriją yra lankę ir žavėjęsi jos grožiu nemažai garsių žmonių. Tarp jų irkultūrai daug nusipelnę broliai Humboltai: gamtininkas bei keliautojas Aleksandras irkalbininkas, literatūros kritikas bei politikas Vilhelmas, Nobelio premijos laureatas rašytojasTomas Manas, filosofas ir rašytojas Žanas Polis Sartras… Ar užkliuvo jų žvilgsnis užJuodkrantės apylinkių – sunku pasakyti. Bet galima pasamprotauti ir šiuo klausimu. Savoknygoje ,,Tomas Manas ir Nida” rašytojas ir žurnalistas Leonas Stepanauskas labai smulkiaiaprašė žymaus vokiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Tomo Mano (1875–1955) 1930,1931 ir 1932 metų vasaras praleistas Nidoje (Stepanauskas, 1987). Šioje knygoje aptinkameužuominų apie tai, kad garsusis rašytojas nebuvo namisėda ir mėgdavo pakeliauti po Nidosapylinkes. L. Stepanauskas cituoja T. Mano bičiulio poeto Hanso Reizigerio, besisvečiavusiopas rašytoją Nidoje, tradicinių iškylų į briedžių mišką aprašymą: ,,Važiuojame menkumedžiotojų vežimėliu, kurį traukia du atkaklūs arkliukai. Į briedžių mišką. Nuo Nidos įšiaurę… Valanda kelio iki vietų, kur kraštovaizdis vėl visai kitoks. Išretėję beržai ir alksniaipelkėtoje lygumoje. Šviesus, švelnaus oro išlepintas nuošalus žemės kampelis. Tik toli toliakimis vos įžiūrima melsva uosto dėmelė” (137 p.). Taigi, valanda kelio arkliukais į šiauręnuo Nidos… Gal tai kažkur už Pervalkos, ties Žirgų ragu, o gal dar tolėliau link Juodkrantės?Pagaliau, ne tai svarbu. Svarbu, kaip nerijos aplinka veikė kūrėją. Toje pačioje knygojecituojamos 1932 metais T. Mano išsakytos mintys Nidoje: ,,Meninkas, žinoma, nesaistomasaplinkos, to išorinio pasaulio, kuris laikinai jį supa. Vis dėlto šis nepakartojamaskraštovaizdis, kur mainosi Sacharos smėlis ir oazės, vandens platybės ir kopos, ant kuriųketerų vėjas žaidžia skrajojančiu smėliu, iš tikrųjų tinkama vieta poetinės vaizduotėssparnams plačiai išskleisti…” (184 p.). Tuo metu T. Manas rašė savo garsiojo veikalo –tetralogijos ,,Juozapas ir jo broliai” trečiosios dalies (,,Juozapas Egipte”) pradžią.Šis nerijos kampelis yra dažna tema ir mūsų menininkų kūryboje. Vien pagalvietovardį prisimintini A. Žmuidzinavičiaus tapyti peizažai ,,Juodkrantės reginys” (1931),,,Juodkrantės prieplauka” (1936), ,,Juodkrantės piramidė” (1937) (45 pav.). Pastarajamekūrinyje profesorius V. Gudelis atpažino jau seniai vėjų išpustytą senųjų parabolinių kopųliekaną – piramidę Pervalkos–Juodkrantės ruože. I. Bindler ,,Juodkrantė kopose” (1980)81