gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

virtusios savarankišku mokslinės idealybės pasauliu, pretenduoja į vienintelį pasaulįapskritai. Tokiame pasaulyje žmogui patogiau veikti, nes jo nekamuoja sąžinės skrupulai.Šitaip racionaliojo pažinimo prigimtyje glūdėjusi imoralinė galimybė virsta tikrove.Taigi sociologiniu požiūriu gamtos virtimas imoraline erdve nulemtasžmogaus būties suskilimo. Ar pajėgs žmogus įveikti imoralizmą, atgauti būties vientisumą irsugrąžinti savo santykiui su gamta dorovinį turinį, – parodys ateitis” (Kalenda, 2000). Kaipprieš pusę šimtmečio rašė P. Tejaras de Šardenas (1995): ,,…dabartiniu metu kokiam norsmarsiečiui, sugebančiam analizuoti tiek psichiškai, tiek fiziškai dangaus kūnų radiaciją,pirmasis mūsų planetos požymis būtų ne jos marių žydrumas ir ne jos girių žalumas, betminties švytėjimas”. Būtų galima pritarti tokiam ,,minties švytėjimui”, tikintis, žinoma, kad šis,,švytėjimas” nebūtų ,,auksas”, kuris ,,ir pelenuose žiba”…,,Ekologinis” žmonijos kultūros plėtojimo etapas, be abejo, turi prasidėti nuo vaikųauklėjimo. Žymus rusų pedagogas, mokslininkas ir rašytojas V. Suchomlinskis (1918–1970),remdamasis savo didele patirtimi, rašė, ,,…kad, gamta – be galo turtingas minties, kūrybingo,smalsaus proto šaltinis. Suvokdamas jos dėsningumus, vaikas tampa žmogumi, nes jis pamažusuvokia pats save kaip aukščiausią ilgų gamtos vystymosi laiptų pakopą (…). Mūsų kelionės(po gamtą – V. B.) ir stebėjimai turtino mintį, ugdė vaizduotę ir kalbą. Kuo daugiau vaikamskildavo klausimų žygių ir ekskursijų metu, tuo didesnis būdavo jų susidomėjimas irsmalsumas klasėje, kalbant apie gamtos reiškinius, darbą, tolimas šalis. Stebėdamas emocinęvaikų būseną po ,,kelionių” į gamtą, aš kaskart labiau įsitikindavau senovės išmintiesteisingumu: mąstymo pradžia – stebėjimasis” (Suchomlinskis, 1978).Tiesą sakant, ,,gamtiškąjį” vaikų auklėjimą savo kūryboje akcentavo ir MotiejusValančius ( 1801-1875). Savo pasakoje ,,Jonis ir kerdžius” iš ,,Vaikų knygelės” (1992) jiskerdžiaus lūpomis barė Jonį už išdraskytą skruzdėlyną, tvirtindamas, kad ,,…tai miestas,kuriame gyvena keli tūkstančiai skruzdėlių, (…) už bedievį tą vaiką skaitau, kurs be kokioreikalo griauna jų namus (...) Jeigi anas geriausias Dievas sutvėrė ir maitina, tur būtireikalingos, (…) Nuogąstauk, idant tavęs Viešpats Dievas nenukorotų !” O, atrodo, kad taip irbus nutikę…Pastaraisiais dešimtmečiais dažnai kalbama apie ,,kultūros ekologiją”, turint galvojekultūros plėtotę vienaip ar kitaip įtakojančius veiksnius. Žymi mūsų kultūros veikėja MeilėLukšienė rašo: ,,Kultūra yra žmogaus darinys, bet ir pats žmogus yra kultūros kuriamas, jiyra jo gyvenamoji terpė – jo namai, jo oikos” (Lukšienė, 1988). Šie namai yra žmogausdvasinio gyvenimo, kūrybinės veiklos pagrindas. Iš tikro, ekologijos mokslas kaip gamtos(biomedicininių) mokslų kryptis, žmogaus ,,namus” – oikos – daugiau traktuoja kaipbiologinio individo ,,namus”. Tačiau suvokus mąstančio žmogaus socialinę (ar dieviškąją)143