gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

žmogiškojo kalvio kovos ir kalvystės paslapčių išgavimo motyvą stebuklinėse pasakose, tekovisą Kalevelio klausimą peržiūrėti iš naujo. Panaudojant sakmėse išlikusią Velnių Karaliaus– nieko bendra neturinčio su velniukais, kipšais, riestauodegiais, bekulniais ir šimtais kitų jotarnų – figūrą ir jo pralaimėtą dvikovą su kalviu, tapusiu jo įpėdiniu – kriukiu, išryškėjopamažu Velino, požemio ir jo turtų – akmenų ir geležies – valdovo asmenybė ir dalies josuvereninių funkcijų – karinės jėgos – perdavimo Kaleveliui prasmė”.Garsus lietuvių mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius (1938-1996) šį klausimąplačiau aptarė savo knygoje ,,Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis” (Vėlius, 1987). Jispastebėjo, kad etiologinėse sakmėse dėl velnio veiklos atsiranda visi vienos klasės gamtosobjektai (kalnai, balos, raistai), o padavimuose – pavieniai kurios nors klasės objektai(konkretūs ežerai, kalvos, pusiasaliai ežeruose, akmenys). Velnio paveikslas artimas milžinopaveikslui. Juos suartina didumas ir jėga, atliekamų veiksmų pobūdis. Skirtumas gal tik tas,kad milžinai tautosakoje suprantami kaip mūsų protėviai, o velnias – kaip dieviška, gamtąkurianti būtybė. N. Vėlius rašo, kad išanalizavo apie 10 000 įvairių žanrų lietuviųpasakojamosios tautosakos kūrinių, kuriuose vienaip ar kitaip vaizduojamas folklorinisvelnias, kelis tūkstančius tikėjimų, burtų bei prietarų apie jį, per 1 000 mįslių, patarlių beipriežodžių, apie 2 000 šnekamosios kalbos posakių, 400 vietovardžių ir daug kitokiostyrinėjimų medžiagos. Visa tai leido jam padaryti keletą reikšmingų apibendrinimų, kuriuosšiek tiek pergrupuodamas ir pateiksiu.Pirma – velnio vaizdinys lietuvių tautosakoje yra sudėtingas, daugiasluoksnis irnuėjęs ilgą intensyvios raidos kelią, patyręs daug poveikių ir transformacijų. Tačiau velniovardų, išorės ir veiksmų įvairovė nėra atsitiktinė, o sudaro bemaž vieningą kompleksą, pagalkurį galima mėginti nustatyti velnio vietą senovės lietuvių religijoje bei mitologijoje, atsektiindoeuropietiškus jo bruožus. Velnias buvo įsivaizduojamas ne tik gyvulių ir žvėrių, bet ir jųganytojų – piemenų ir medžiotojų artima mitine būtybe. Mirusiųjų įsivaizdavimas gyvuliais irsu tuo susiję laidojimo papročiai susiformavo pirmykščių toteminių tikėjimų pagrindu.Antra – velniui priskiriamas poveikis dirbamai žemei ir pačiai žemdirbystei (ypačlydiminei) derinasi su jo miško ir mirusiųjų globėjo funkcijomis. Artimais ryšiais su žemebuvo susiję daugelio indoeuropiečių mitologijos mirusieji bei jų dievai, nes mirusiųjųkaralystė neretai būdavo lokalizuojama žemėje arba požemyje. Velniui buvo priskiriamažmonių, palaikančių ryšius su gyvųjų ir mirusiųjų pasauliais (žynių, burtininkų ir kt.) globa.Kaip chtoniškoji būtybė senovės lietuvių velnias tautosakoje yra priešinamas mitinio dangausbūtybėms – Dievui, Perkūnui, nors galima ir prielaida, kad velnias senovėje galėjo būtitapatinamas su žeme ir įsivaizduojamas dangaus dievo antrininku. Velnio – kūrėjo, įvairių42