gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Ir tik vėliau, po neogeno kvarciniais smėliais esančiuose smiltainiuose ir moliuoseJ. Dalinkevičius aptiko devono periodo šarvuotų žuvų liekanų (šarvų, žvynų, dantų ir kt.). Jeismiltainiuose vyrauja tik smulkių žuvų šarvų fragmentai, tai moliuose rastos net kaulųsankaupos. 1932 metais J. Dalinkevičius pirmą kartą pateikė Šventosios sluoksniųichtiofaunos sąrašą. Ypač daug fosilijų atrasta Armonos ir Pelyšos upelių atodangose.Paleontologiniai radiniai leido gana patikimai sugretinti Šventosios sluoksnius su Latvijos beiLeningrado srities geologiniais pjūviais, Didžiojo devoninio lauko Oredežo sluoksniais. Šiuometu Lietuvos didžiulėje devono periodo nuogulų storymėje yra ,,įsitvirtinusi” taip vadinamaŠventosios svita (sluoksnių storymė), turinti stratotipo, t. y. etalono statusą. O šios svitosstratotipiniais pjūviais yra Šventosios atodangos Anykščių apylinkėse. Todėl šias vietas lankovisi besidomintys krašto geologija – pradedant jaunaisiais geologais ir geografais, studentųbūriais, tarptautinių mokslinių simpoziumų dalyvių grupėmis ir baigiant pavieniaismokslininkais bei gamtininkais.Tai tiek apie devoną. Ne mažiau įdomi neogeno pabaigos ir antropogeno pradžiostyrimų istorija Šventosios ir jos intakų atodangose netoli Anykščių. Iki šiol mes kalbėjomeapie neogeno amžiaus baltus kvarcinius smėlius ir po jais slūgsančius vėlyvajame devonesusiklosčiusius Šventosios svitos sluoksnius. Kalbant apie didelį praktinį interesą sukėlusįsenovinių neogeno upių suklostytą kvarcinį smėlį, kaip žaliavą stiklo gamybai, dar galimapridurti, kad 1939 metų vasarą prie jo tyrimų prisidėjo inžinieriai technologai Pranas Jodele(1871–1955) ir Adolfas Damušis (šiuo metu gyvenantis JAV), savo duomenis paskelbęEnergijos komiteto darbuose 1940 metais. O štai vokiečių mokslininkas H. Hamsas1929 metais Maskvoje atspausdintame leidinyje paskelbė iš J. Dalinkevičiaus gauto vienomėginio (iš Šventosios intako – Šlavės atodangos suirusių durpių tarpsluoksnioantropogeninio smėlio storymėje) sporų ir žiedadulkių tyrimo duomenis, konstatuodamaskėnio paplitimo faktą. Tai leido jam teigti atodangoje esant priešpaskutiniojo (mindelio–riso)tarpledynmečio amžiaus nuogulų. Vėliau, 1950 metais lenkų geologas B. Halickis (1902–1962), ilgą laiką dirbęs Vilniaus universitete ir 1934 metais lankęsis prie Šventosios atodangų,šį pjūvį sugretino su tarpledynmečio pjūviu prie Židaučiznos Baltarusijoje. Vėliau Daumantų,Vetygalos ir Šlavės atodangose esančiomis neogeno–antropogeno nuogulomis domėjosi daugžymių geologų (A. Baltakytė–Vienožinskienė, V. Gudelis, V. Čepulytė, P. Vaitiekūnas,A. Klimašauskas, A. Gaigalas ir kt.). Bene daugiausiai čia pasidarbavohabil. dr. Ona Kondratienė. Ji šių atodangų pjūvius tyrė palinologiškai, t. y. apibūdinonuosėdose išlikusias buvusių augalų žiedadulkes ir sporas, nustatė miškų raidos ypatybes irtirtus pjūvius sugretino su kitų vietovių ir kraštų pjūviais. Mokslininkės dėka šie pjūviai įgavotarptautinį pripažinimą (23 pav.).53