gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

graikai galėjo ramiai plaukti toliau. Tik Zefyras buvo paliktas laisvas, kad laivus nuvarytų ikiOdisėjo tėvynės. Tačiau neištikimi kelionės draugai, Odisėjui miegant, smalsumo ir godumoskatinami, slapčia atrišo maišą su vėjais ir jie išlėkė į laisvę. Pakilus baisiai audrai, laivai vėlbuvo nunešti atgal prie Eolo salos. Visa tai baigėsi dideliu Eolo pykčiu ir didžiojo keliautojoišvarymu iš salos. Panašus personažas buvęs ir senojoje lietuvių mitologijoje. Štai DionizasPoška (apie 1765–1830) savo straipsnyje ,,Apie senovės pagoniškas religines apeigasLietuvos ir Žemaičių kunigaikštijose” (1823) rašė: ,,Pagonybės laikų vėjų dievas buvo Eolus,o Lietuvoje ir Žemaičiuose tas pats dievas vadinosi Gardaitis. Jo šventėje mėsosnevalgydavo, tik žuvį. Be to, dar buvo keturi jam pavaldūs dievaičiai, būtent: Šiaurys –šiaurės vėjo, Peitvis – pietų, Rytvėjis – rytų, Vakarinis – vakarų, kurių šaukdavosi prireikusjūrininkai ir artojai” (Lietuvių mitologija, 1997. 1 t.). N. Vėliaus šio teksto komentaruoseteigiama, kad prūsų dievas Gardaitis minimas ir kitų autorių raštuose ir apibūdinamas kaip,,laivų dievas”, ,,jūreivių dievas” ir pan. Taip pat dažnai sutinkami ir tokie senosiosmitologijos personažai, kaip Vandenis ir Vėjas (T. Narbutas, 1835), Vėjopatis ir Bangpūtis(H. Uzeneris, 1896). A. Šleicheris (1835) pastebėjo L. Rėzos 32-je dainoje minimą Bangpūtį,kuris kaitaliojasi su žodžiais ,,bangų dievaitis”. Panašu, kad senovės kuršiai, kaip ir kitos baltųgentys, turėjo savo mitinius vandens ir vėjo stichijos valdovus.Vėjo stichija nebuvo draugiška ir Kuršių nerijoje. 1728 metais užpustytas nuoXV amžiaus žinomas Senųjų Naglių kaimas, buvęs tik už pustrečio kilometro nuo Avikalnio,o 1831 metais ir Naujųjų Naglių kaimas. Pasirodo šis kaimas net keturis kartus keitė savovietą, traukdamasis pietų link, deja, neilgam… Kaip rašo kopų tyrinėtojas V. Minkevičius,šios kopos skiriasi nuo kitų nerijos pustomų kopų (Minkevičius, 1983). Jų priešvėjinis šlaitasišraižytas senojo dirvožemio atlaikais bei kupstais, tarpkopiniais slėniais ir daubomis,iškylančiomis aukštų kopų – Vingių ir Agilos (Naglių) – viršūnėmis. Priešvėjinis šlaitaspaprastai ilgas ir lėkštas, o užuovėjinis (rytinis) – statesnis ir trumpesnis. Kadaise šios koposbuvo apaugusios žole. Vėjas ir iš paskutiniųjų besilaikanti augalija suformavo savitą plokščiąir išgaubtą viršūnę. Apskaičiavimai rodo, kad šiame ruože kopos į marias kasmet ,,įžengia” pokelis metrus. Kažkur šiose vietose, į pietus nuo Juodkrantės 1922 metais birželio 5 dienąįvyko viena didžiausių kopų griūčių. Kaip rašo V. Gudelis, atplyšo didelė nuobirinio šlaitodalis. Į vandenį sugriuvęs smėlis sukėlė net 3 metrų aukščio bangą. Dar didesnė griūtis įvykopo ketverių metų (Gudelis, 1970).Kitokios kopos yra ties pačia Juodkrante. Tai iki 40–45 metrų virš jūros iškilusios taipvadinamos parabolinės kopos, tarp kurių aukščiausios Ievos, Garnių (Geišių), Raganų (Jono).Šio tipo kopos parabolių formą įgavo taip pat augalijos ir pustomo smėlio dvikovos dėka, kaiaukštesnioji centrinė kopos dalis buvo vėjo genama pirmyn, rytų link, o jos pakraščiai,78