gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Kaip jau minėjau, antropogenas – tai Žemės raidos etapas, susijęs su apledėjimais iržmogaus įsigalėjimu. Sunku pasakyti, kiek pirmykštis mūsų krašto žmogus suvokė savoaplinkos praeitį, bet jis matė jos ypatybes ir vertino jas savo matu. Čia ir didysis Puntukoakmuo su savo broliu Pašventupyje, čia ir neišsenkantis, šalto vandens sklidinas Karalienėsliūnas, čia ir Šventosios vardu pavadinta upė su paslaptingais Anykštos, Elmės, Marčiupio,Piestupio, Šaltupio, Šlavės, Variaus, Virintos ir kitais intakais, čia ir senovės lietuvių vargus irkovas menantys pilkapiai ir senkapiai, o taip pat Buteikių, Liūdiškių, Storių, Svirnų,Šeimyniškėlių ir kiti piliakalniai. Gamtos sukurta mūsų laikų aplinka prie Anykščių, panaši,turbūt, tik į atskirus tolimos geologinės praeities epizodus. Tačiau nėra abejonių, kad kilomeiš ,,ten” ir kai ką paveldėjome iš ,,tada”. Skirtingai nuo akmens amžiaus medžiotojomitologizuoto aplinkos suvokimo, šiandien mes žinome daugiau ir giliau. Šiandien Šventojities Anykščiais yra mūsų žinojimo apie gamtą forposte. Čia mes išbandome savo aplinkospažinimo metodus, čia atkuriame ir tiksliname aplinkos raidą praeityje, nes tik praeitiespažinimas leis mums žvilgterėti į ateitį. Kitaip sakant, mums žinomą raidą praeityjeekstrapoliuojame per nūdieną į ateitį.Deja, galime tik spėlioti, ar šiose vietose, kaip ir visoje Lietuvoje, tarpledynmečiaisgyveno žmonės. Tiesioginių įrodymų kol kas nerasta. Tačiau retos kai kurių augalų (kiečių,dilgėlių, balandinių ir kt.), paprastai augančių ūkininkaujančio žmogaus pašonėje, liekanostarpledynmečių nuosėdose, jose randami akmenukai, panašūs į dirbtinai skaldytus, suteikiavilčių ateityje sulaukti įdomių atradimų. Kol kas seniausių gyventojų pėdsakai datuojamiakmens amžiaus mezolito laikotarpiu (VIII–IV tūkstantmetis prieš Kr.). Visų pirma, tairadiniai prie pačių Anykščių netoli Puntuko, o taip pat prie Kurklių, Pusbačkių (Repšėnųapyl.), Juodžių (Dabužių apyl.). Netoli Anykščių prie kelio į Skiemonis rasti III–IV amžiaus,Grikiapelių (Svėdasų apyl.) ir Rubikių – V–VIII amžiaus, abipus Judinio upelio ir PiktagalioPienės krante (Kavarsko apyl.) – IX–XIII amžiaus pilkapiai ir senkapiai. Jei kultūrinių sričiųišsidėstymo atžvilgiu I–IV amžiuje Šventoji tarsi skyrė kairiajame krante gyvenančiusbrūkšniuotosios keramikos, o dešiniajame – pilkapių kultūros arealus, tai V–XIII amžiujepagal kapų tipus jau visas Šventosios apyslėnis (abu krantai) priklausė Rytų Lietuvos tipopilkapiams (lietuviams), o šiek tiek vakariau – aukštaičių senkapiams su sudegintų žmonių irnedegintų žirgų kapais (Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II t. 1977). IX–XII amžiujeŠventosios apyslėnio dalis ties Anykščiais buvo pačiame lietuvių genties paplitimo arealocentre, kuris apėmė Neries, Šventosios, Nevėžio upių baseinus bei Nemuno apyslėnį prieKauno (Volkaitė–Kulikauskienė, 1987). Neatsitiktinai ir Lietuvos valstybės vienytojo –Mindaugo pilis stovėjusi visai greta dabartinių Anykščių ant Šeimyniškėlių piliakalnio (X–XIV a.), dar vadinamo Vorutos vardu. Reikia manyti, kad šio krašto gyventojų porinami57