gamta kaip kultÅ«ros Å¡altinis - Lietuvos mokslininkų sÄ junga

Šis skyrius yra tarsi ankstesniojo tęsinys, bet labiau koncentruojantis dėmesį į mūsųkraštą jau poledynmečio gadynėje, kada galutinai susiformavo dabartinis žemės paviršius irįsikūrė pirmieji Lietuvos gyventojai.Paskutiniojo ledyno pasitraukimas iš LietuvosTai gana sudėtingas ir platus klausimas, kurio aptarimui teko pasinaudoti gausiatyrimų medžiaga (Basalykas, 1965; Kudaba, 1983; Gaigalas, 2001; Baltrūnas, 2001 ir kt.).Paskutiniojo apledėjimo, Lietuvoje vadinamo Nemuno, Lenkijoje – Vyslos, Baltarusijoje irRusijoje – Valdajaus vardais, pakraštys tebėra diskusijų objektu, nes ne visur gerai išreikštasreljefo formomis. Į Lietuvos žemę ledynai įslinko trimis didelėmis plaštakomis, kurių vietą irdydžius lėmė Šiaurės Europos geologinės sandaros ypatybės bei tektoninis režimas. TaiBaltijos tėkmės Kuršių (Nemuno žemupio) ir Žiemgalių (Rygos) plaštakos bei Karelijos–Suomijos tėkmės Sėlių plaštaka. Pastaroji formavo tik šiaurės rytinį šalies pakraštį. Kuršių irŽiemgalių ledyno plaštakos slinko ir traukėsi, matyt, nevienodu greičiu, nebuvosinchroniškos. Manoma, kad prieš 25–20,5 tūkst. metų šio apledėjimo didžiausio išplitimostadijos ledynas, kartais vadinamas Grūdos, Brandenburgo ir kitais vardais, didele dalimitįsojo Lenkijos bei Baltarusijos žemėse. Lietuvos pusėje ledynas iš vakarų ir šiaurės pusėsapjuosė tik dalį Eišiškių plynaukštės bei Medininkų, Grigaičių, Buivydžių ir Baravykinėsaukštumas prie Vilniaus. Pakraštyje ledynas, matyt, nebuvo storas (todėl ir nesusidarė stambiųkalvų), kai kur priminė firnų laukus, su iškilusiomis senesniojo reljefo salomis. Piečiau irryčiau ledyno visus tuos 5 tūkst. metų egzistavo šaltas ir speiguotas klimatas, kurį liudijaišlikusi stora periglacialinio dūlėjimo pluta su būdingais šalčio klynais, taip pat solifliukciniųprocesų pažeminti ir sulėkštinti kalvų šlaitai. Jeigu paminėtose aukštumose kada ir buvotarpledynmetyje gyvenusio žmogaus pėdsakai, tai po tokių procesų didžioji jų dalis apnaikintaarba palaidota po stora solifliukcinio deliuvio danga kalvų ir slėnių šlaitų papėdėse.Prieš 20,5 tūkst. metų Grūdos vardu pavadinto ledyno degradavimas reiškėsi gausiųtirpsmo vandenų pasitvenkimu tarp nykstančio ledyno ir piečiau esančių senesnių moreniniųaukštumų. Tokiu būdu susidarė prieledyninės marios, kurių vandens lygis Lietuvos teritorijojeiš pradžių siekė 180–160 metrų virš dabartinio jūros lygio. Vanduo ištekėdavo pietų linkžemiausiais tarpgūbriniais kloniais ties Verseka, Dituva, Juodupe. Ledynui tirpstant irtraukiantis, prieledyninių marių lygis žemėdavo.Prieš 19,7 tūkst. metų ledyno tirpimo procesas tūkstančiui metų buvo pristabdytas.Tuo metu ledyno, vadinamo Žiogelių, Frankfurto ir kitais vardais, pakraštys tįsojo tiesKapčiamiesčiu, Liškiava, ėjo dešiniakrante Merkio puse, iš šiaurės lenkė Vilnių, toliau ėjo28